Prieš dvylika metų susipažinę jaunieji operos solistai tapo scenos partneriais. Šiuo metu jie ruošiasi gruodžio mėnesį rengiamiems Naujųjų metų koncertams Vilniuje ir Klaipėdoje, repetuoja ispaniškas sarsuelas ir meilės dainas, kurios, tebūnie atlikėjų pageidavimu, bus šventinė staigmena žiūrovams.
Pokalbis su O. Marinu – apie jo operos kelią ir žemėlapį, kur pažymėtas ir Vilnius.
- Papasakokite, koks jūsų kelias į operą?
- Mano vaikystė buvo graži. Atsimenu, kai sekmadieniais aš su seserimi ir tėčiu eidavau į „Parc de la Ciutadella“, ten yra zoologijos sodas. Parke mes kartu daug dainuodavome, o po to traukdavome visi atgal namo, mama mūsų jau laukdavo su garuojančiais pietumis. Tai buvo nuostabūs vaikystės sekmadieniai. Tokios smulkmenos gyvenime yra pačios svarbiausios.
O operos balsus mėgau nuo pat jaunų dienų. Man visad patikdavo juos mėgdžioti. Į magišką operos pasaulį mane atvedė dirigentas ir kompozitorius Miguelis Ortega ir mecosopranas Francesca Roig. Užtat šiandien 99 proc. mano dienos skirta operai – arba jos klausausi, arba turiu dainuoti.
- Menininkai paprastai skatina savo vaikus sekti jų pėdomis. Tačiau jūsų tėvai – visai ne muzikai. Spaudimo tapti operos solistu išvengėte?
- Taip, mano tėtis – taksi vairuotojas, bet jau senas ir nebedirba, o mama buvo slaugė, mane išmokė mylėti ir rūpintis senais žmonėmis. Prieš penkerius metus ji nualpo ir pati atsidūrė ligoninėje. Kartą, kai nuėjau jos aplankyti, pamačiau, kaip ten visi ją myli. Ta diena smarkiai pakeitė požiūrį į mamą...
Ir nors mano tėvai – ne muzikai, mūsų namuose dažnai skambėdavo muzika. Tėtis savaitgaliais klausydavosi muzikos, ypač jam patikdavo Jorge Negrete. Būdavo nuostabu atsikelti girdint, kaip tėvas pats dainuoja.
Manau, kad jokiais būdais nereikia vaiko spausti. Viskas turi klostytis natūraliai. Vaiko susidomėjimą muzika galima sužadinti ją dažnai leidžiant namie, tačiau tikrai negalima versti mokytis muzikuoti. Aš pats lengvai ir natūraliai priėmiau muziką, nes nuolat ją girdėdavau.
- Su Nomeda šiomis dienomis repetuojate sarsuelas. Kuo sarsuela svarbi jums kaip atlikėjui ir tiesiog kaip muzikos mylėtojui?
- Sarsuela yra ispanų operetė, labai svarbus stilius vidinėje Ispanijos kultūroje, taip pat pasaulio muzikoje. Sarsuela man yra nuostabi muzika. Ją atlikti nėra lengva. Nomeda yra perfekcionistė, labai rimtai nusiteikusi, bet, galiu pasakyti, puikiai įvaldžiusi šį stilių, juolab kad ji turėjo geriausią pasaulyje mokytoją – M. Caballe.
- Jūs ir susipažinote per meistriškumo kursus pas M. Caballe. Ką reiškia turėti tokią pedagogę?
- M. Caballe – labai svarbi mūsų karjeroje. Ji penkerius metus buvo mano mokytoja. Tas metas man – didelis žingsnis ruošiantis darbui didžiosiose scenose. Per ją aš įgijau galimybę dainuoti visame pasaulyje, koncertuoti garsiuose teatruose su geriausiais orkestrais, dirigentais. Montserrat – nuostabus žmogus. Ji – daugiau nei mokytoja: ji savo mokiniams – asmeninė globėja.
Lygiai taip pat negaliu pamiršti savo pirmosios pedagogės – F. Roig. Ji, beje, mane ir supažindino su M. Caballe. Apskritai manau, kad labai svarbu išlaikyti šiltus santykius su mokytojais.
Štai per savo naujojo cd albumo „Il Tenore“ pristatymą Barselonoje pakviečiau F. Roig padainuoti kartu su manimi duetu. Tai ir yra šiltas ryšys su pedagogu.
- Koks vaidmuo jums artimiausias per visą jūsų karjerą?
- Mario Cavaradossi (Giacomo Puccini „Tosca“ – red.) dėl tos aistros ir tikrumo, taip pat Otelas dėl dramos ir žmogaus proto galimybių. „Tosca“ ir „Otello“ muzika, žodžiai atspindi tikrą gyvenimą – gerąją ir blogąją jo pusę.
- Ar ne paradoksalu: popatlikėjai dažnai patys rašo sau muziką, o net garsiausi operos solistai turi vien perdainuoti kitų seniai sukurtus kūrinius...
- Kiekvienas turi laisvę pasirinkti. Svarbiausia, kad žmogus būtų laimingas tuo, ką daro. Aš popatlikėjus visada gerbiu, nes jie dirba irgi garbingai.
- Opera sunkiai paklūsta eksperimentams. Kaip manote, tai privalumas ar trūkumas?
- Tai priklauso nuo to, koks tas eksperimentas. Apskritai aš tokių dalykų nemėgstu, nebent režisierius turi gerą skonį, yra kūrybingas ir gerbia kompozitorių, jo muziką bei atlikėjus.
- Nomedos požiūris labai panašus. Iš ko jis kyla?
- Manau, mes privalome gerbti kūrėjus ir atsižvelgti į tą metą, kada jie rašė operas. Jei yra poreikis kurti scenoje kažką nauja, mano klausimas būtų, kodėl teatrai nesuteikia daugiau galimybių jauniems, šių laikų kompozitoriams?
- Ar pritariate, kad Ispanija – operos šalis?
- Ispanija nėra operos šalis! Šiuo klausimu aš labai kritiškas. Pas mus dabar nėra geros operos kultūros. Ispanijai reikia labai pasitempti su klasikine muzika, turiu omeny mokyklas, švietimą. Man tikra operos šalis yra Vokietija.
- Taip, Vokietijoje – išvystyta klasikos pedagogika, puikūs kompozitoriai. Bet juk ir Italija tuo gali pasigirti. Kodėl jums artimiausia būtent Vokietijos operos mokykla?
- Pastebiu, kad Ispanijoje jauni žmonės nesidomi klasikine muzika, nes mokykloje tam nėra skiriama pakankamai dėmesio, tarsi muzika būtų kažkas nerimta. O ir TV šykšti klasikos. Jei nori per TV klasikinės muzikos, turi laukti iki 4 val. ryto, tai siaubinga!
Italijoje šiandien padėtis irgi labai panaši, ją lėmė galbūt ekonominė krizė. Vis dėlto operos tradicijos tiesiog teka italų kraujyje. Italija iš tiesų yra pasaulio operos mama ir tėvas.
Vokietijoje yra ir palyginti gera ekonomikos situacija, ir įsivyravusi tradicija diegti operą mokyklose, klausytis klasikinės muzikos namuose – kaip vokiečiai pasakytų, „kein problem“.
Taigi, Vokietija – operos šalis, bet tai dar nereiškia, kad man patinka, ką jie daro arba kaip jie tai daro.
- Lietuvoje viešėsite nebe pirmą kartą. Ką žadate čia nuveikti?
- Šį kartą į Lietuvą atvyksiu su žmona, nes ji nuolat girdi mano gražius atsiliepimus apie Vilnių, taip pat apie puikias jūsų šalies moteris. Po tokių kalbų dabar ji manęs vieno čia neišleis! Tačiau sakydamas „puikios“, turiu omeny ne tik išorinį grožį, bet ir tai, kad Lietuvoje yra daug stiprių, protingų moterų.
Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 2008 m. Tada Nomeda mane pakvietė sarsuelų koncertui į festivalį „Operetė Kauno pilyje“. Taip pat esu dėkingas vienai šio festivalio organizatorių Laimutei Kuzmickaitei-Milašienei, ji – tikra profesionalė ir puikus žmogus. 2009 m. buvau pakviestas koncertuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre..
Man teko Vilniuje apsistoti pas nuostabius Nomedos tėvus. Aš myliu Nomedą, ji – vienas iš nuostabiausių žmonių, kuriuos teko sutikti savo gyvenime. Dabar aš vis galvoju, kad reikėtų įsigyti butą Vilniuje.
- Visuomenėje prigijęs operos solistų įvaizdis – rimti, griežti. Bet jūs toks neatrodote...
- O, negi neatrodau rimtas?! Aš rimtas ir griežtas sau. Bet esu atviras. Bendraudamas su mane supančiais žmonėmis nesu toks rimtas kaip dirbdamas. Kai aš ne ant scenos, stengiuosi gyventi normalų gyvenimą. Kad būtum geru dainininku, pirmiausia privalai būti žmogumi.
Tie, kurie nėra mieli žmonės, o visą laiką yra vien tik dainininkai, vadinasi, nėra laimingi. Dar iš savo pirmosios operos pedagogės F. Roig išmokau, kad prieš užlipdami ant scenos operos solistai tui gyventi normalų gyvenimą. Atlikėjas esi, kol dirbi scenoje, mokaisi arba repetuoji, bet kai to nedarai, esi tiesiog žmogus.
