Į didelę Kauno aklųjų ir silpnaregių centro salę, kuri skendėjo tamsoje, daugiausia rinkosi vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma parodos atidaryme dalyvavusių žmonių buvo vienaip ar kitaip susiję su aklaisiais ar silpnaregiais.
Renginį pradėjo profesionali dainininkė Onutė Matusevičiūtė, kuri susirinkusiems atliko vieną lietuvių liaudies dainą. Į salę žvelgė parodos autorius M. Kavaliauskas. Jis buvo pristatytas labai iškilmingai ir netrukus pradėti rodyti jo darbai.
Nė viena nuotrauka nebuvo atspausdinta ir pakabinta ant sienos. Visos buvo eksponuojamos per projektorių ant didelės sienos, scenos gale.
Daugelyje pasaulio šalių parodas jau rengęs M. Kavaliauskas vadinamas lietuvių fotografijos klasiko Antano Sutkaus sekėju.
Būtent A. Sutkus pirmasis prieš 50 metų pradėjo fotografuoti neregius jų pačių aplinkoje.
Pasakodamas apie tai, kodėl jis pradėjo fotografuoti akluosius, M. Kavaliauskas prisiminė, kad kai tik atsikėlė gyventi su šeima į Savanorių prospekte esantį butą, jau žinojo, kad šalia yra aklųjų ir silpnaregių centras.
Čiulbančios perėjos, kalbantis bankomatas savitą atmosferą. Du fotografo kaimynai buvo neregiai ir, kaip menininkas, jis greitai pastebėjo šiuos žmones kaip fotografijos objektus.
Taip fotografui šovė mintis ir toliau fotografuoti akluosius. M. Kavaliauskas prisiminė, kad tada jis pradėjo bemaž visur su savimi nešiotis fotoaparatą, kad tik nepraleistų gero kadro iš neregių gyvenimo.
Po to, kai gavo stipendiją iš Kauno miesto savivaldybės, jis pradėjo fotografuoti akluosius per visus 2012-uosius metus.
Po trumpos įvadinės fotomenininko kalbos, buvo padaryta trumpa muzikinė pauzė, per kurią fortepijonu grojo ilgakasė, juodai apsirengusi, akis po tamsiais akiniais paslėpusi, Silvija Petkevičiūtė. Jos atliekamos melodijos sužavėjo publiką.
Baigus groti aklai pianistei, vėl prakalbo M. Kavaliauskas. Jis pristatė nuotraukas, kurias darė Petro Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Nuotraukas perteikti akliesiems padėjo ugdymo centro direktorė Janina Stuopelienė, kuri nupasakojo susirinkusiems kiekvieną iš rodomų nuotraukų, prisimindama tuomet užfiksuotus įvykius, nuotaikas ir žmones, kurie buvo nufotografuoti.
Nuotraukose buvo nufotografuotos įvairios akimirkos iš ugdymo centro gyvenimo – pamokų, švenčių, pertraukų.
Toliau, kartu su Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno filialo vedėja Irena Blaževičiene, kuri įgarsino fotografijas, menininkas rodė nuotraukas, kuriose buvo nufotografuoti aklieji viešumoje. Daugelyje nuotraukų buvo nufotografuota vadinamoji „Plepių alėja“.
Ji ypatinga tuo, jog jos šonuose yra įtaisyti apsauginiai metaliniai turėklai. Jų dėka aklieji gali laisvai vaikščioti medžiais apsuptame takelyje. Fotografas fiksavo šioje „Plepių alėjoje“ besivaikščiojančius neregius, dienas kai jie tiesiog sėdėdavo ir kalbėdavo tarpusavyje.
Kitų nuotraukų serija buvo padaryta Kauno aklųjų ir silpnaregių centre. Nuotraukas neregiams padėjo suvokti padėjo rašytojas Stasys Babonas. Fotografijose dominavo vaizdai iš įvairių renginių, kurie vyko centre. Taip pat buvo parodytos keletą nuotraukų iš kitų patalpų: rūkomojo ar pynimo iš vytelių kambaryje.
Po to, buvo vėl padaryta trumpa muzikė pertrauka, kurios metu susirinkusiems dainavo moterų vokalinis ansamblis „Credo“. Aktyvios ir energingos moterys atliko porą dainų, kurios linksmino publiką.
Galiausiai renginiui einant link pabaigos, fotomenininkas M. Kavaliauskas parodė paskutinę seriją fotografijų. Šį kartą jas įgarsinti padėjo pynimo iš vytelių meistras Virgilijus Šlipaitis. Visos nuotraukos buvo nespalvotos, o jose buvo nufotografuoti aklieji, silpnaregiai vieni arba su savo artimaisiais. Nuotraukos padarytos baltame, tuščiame fone, o tai fotografuojamųjų emocijas dar labiau sustiprino.
Renginys užbaigtas simboliškai – buvo parodyta filmuota medžiaga, kurioje aklas berniukas Brailio raštu perskaitė parodos pavadinimą – „Neregėtas gyvenimas: prie aklųjų“.
Fotomenininkui aklųjų ir silpnaregių bendruomenė neliko skolinga.
M. Kavaliauskas gavo pačių aklųjų iš vytelių supintą krepšį su jo viduje buvusia dainininko Vlado Bagdono kompaktine plokštele.
