Futuristų teatro 100-mečio proga Vilniuje ir Kaune paskaitas skaičiusi G. Gubanova keletą metų yra gyvenusi Kaune, kaip tik priešais M.K.Čiurlionio galeriją, kurioje dažnai praleisdavo ne vieną valandą.
Maskvoje šiuo metu dirbanti menotyrininkė įžvelgė daug sąsajų tarp M. K. Čiurlionio ir K. Malevičiaus kūrybos, kurią itin atidžiai tyrinėjo rašydama darbą apie rusų futuristų spektaklį „Pergalė prieš saulę“.
Menotyrininkės manymu ir ne tik geometrinių simbolių gausa M. K. Čiurlionio paveiksluose, bet ir muzikos bei dailės sintezės idėja ar atsigręžimas į liaudies meną liudija, kad jo minčių eiga suko ta pačia kryptimi, kuria žengė ir garsieji rusų futuristai.
Taigi, jei ne liga ir ankstyva mirtis, sutrukdžiusi lietuvių dailininkui savo viešnagių Sankt Peterburge metu susipažinti K. Malevičiumi, dar neaišku, kas būtų pirmasis nutapęs garsųjį „Juodą kvadratą“. Galbūt ir M. K. Čiurlionis?
– Ar jūs manote, kad M. K. Čiurlionis taip ir nesiryžo galutinai nusisukti nuo daiktų į grynųjų idėjų ir simbolių pasaulį tik todėl, kad neturėjo tos grupelės bendraminčių, kuri supo K. Malevičių?
– Žinoma, jam buvo daug sunkiau. Ir manau, kad pirmiausia todėl, kad Lietuvoje jo nesuprato ir nevertino. To meto lietuvių inteligentija buvo orientuota į visai kitus estetinius idealus.
Tačiau reikia prisiminti, kad skurdas ir tragiška lemtis – daugelio genialių dailininkų palydovai. Štai tam pačiam futuristų ratui priklausęs Pavelas Filonovas sąmoningai visko atsisakė, išskyrus duoną ir vandenį. Jam nerūpėjo jokie pinigai, niekas. Tiktai menas.
O tai, kad puikių menininkų beveik niekada neparemia nei to meto kolekcininkai, nei kiti šviesuomene ar elitu save laikantys žmonės – tai iš tiesų nemaža tų žmonių kaltė. Daugelis gėrisi tais paveikslais tik tuomet, kai jie jau kainuoja milijonus. O kol jie dar neįvertinti solidžiomis sumomis, tol jie tokio meno tiesiog „nesupranta“.
– Jūsų viešnagė Lietuvoje susijusi su 1913 metais Sankt Peterburge parodytos tragedijos „Vladimiras Majakovskis“ ir operos „Pergalė prieš saulę“ jubiliejumi. Kuo jos tokios svarbios ne tik dailės, bet ir teatro istorijai?
– Jos ženklina futuristinio teatro Rusijoje pradžią. Juk „Pergalė prieš saulę“ tai pirmoji absurdo pjesė. Po jos jau atsirado ir Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“, kurią 1993 metais puikiai pastatė režisierius Oskaras Koršunovas. D. Chamsas gerai pažinojo K. Malevičių, jie nemažai bendravo.
„Pergalę prieš saulę“ galima laikyti ir performanso meno ištakomis. Spektaklio personažai turėjo biografinių bruožų. O poetas Vladimiras Majakovskis tragedijoje „Vladimiras Majakovskis“ vaidino save patį. To dar niekada nebuvo nutikę teatro scenoje.
Tai šiandien mums atrodo visai įprasta, kai menininkas kuria performansą, kuris balansuoja tarp teatro bei vizualiojo meno ir vyksta parodų salėse. Dabar ir daugelyje tų spektaklių, kurie vaidinami teatro scenose, galima rasti performanso elementų.
Apie teatro, performanso, vizualinio meno sąsajas kitais metais Vilniaus Teatro, kino ir muzikos muziejuje planuoju surengti visą ciklą paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių.
– Kaip manote, kuo futurizmas gali sudominti šių dienų žmogų?
– Savo požiūriu į pasaulį, suvokimu, kaip glaudžiai daugelis dalykų yra tarpusavyje susiję. Nors dažnai atrodo, kad futuristai stengėsi tik šokiruoti, tačiau iš tiesų jiems rūpėjo žmogaus vidinio gyvenimo gelmės.
Apie tai ir mums reikėtų dažniau susimąstyti, gal tuomet šių dienų politinis ir socialinis gyvenimas būtų geresnis. Šiandien dauguma tiesiog nebeužduoda tų klausimų, kurie ypač rūpėjo futuristams.
Kam gyvena žmogus? Dėl ko sutverta ši planeta, šis pasaulis, šis kosmosas? Kaip funkcionuoja žmogaus siela? Kaip ji susijusi su visu pasauliu, su gamta, su kitų žmonių sielomis?
Futuristai stengėsi prisikasti prie esmės. Juk net menkiausi dalykai – ženklas, spalva, forma, žodis, sąvoka – turi savo reikšmę ir prasmę. Tai nepaprastas stebuklas, kurį mums dovanoja gyvenimas.
Ir šį stebuklą 1915 metais Malevičius išreiškė savo „Juodu kvadratu“. Jis tarsi parodė mums tą būties vienetą, pirminę būties dalelę. Tai buvo meninis gestas, bet galima sakyti, kad tai buvo ir ritualinis gestas. Šiuolaikinio pasaulio sumaištyje tas sugrįžimas esminių, pamatinių vertybių, man atrodo įkvepiantis ir labai svarbus dalykas.
