Romaną parašęs pietų korėjietis 57 metų Hailji, kurio tikrasis vardas Rim Jong Joo, suteikia mums galimybę pažvelgti į save iš šalies.
Kodėl Hailji, kuris šios savaitės pradžioje atvyko į Vilniaus knygų mugės renginius, ėmėsi rašyti romaną apie kitame pasaulio krašte esantį Užupį, apie kurį girdėjęs retas svetimšalis?
Hailji atremia: jis pats sutikęs daugybę prancūzų, kurie buvo šventai įsitikinę, kad Pietų Korėja – tai šokolado pavadinimas.
Todėl nenuostabu, kad ir apie Užupį ne visi žino, bet Hailji pasiryžęs jį išgarsinti visame pasaulyje. 2009 metais „Užupio respublika” pasirodė Pietų Korėjoje, o šiemet romanas bus išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Čekijoje.
Beje, Hailji sakė dar jaučiąs pareigą Vilniui. Jis ketina sukurti filmą apie Užupio respubliką. Scenarijų per porą mėnesių korėjietis jau parašė ankstesnio apsilankymo Lietuvos sostinėje metu.
Ieškojo tikrosios tėvynės
Romano „Užupio respublika” veikėjas korėjietis Halas atvyksta į Vilnių ieškoti vietų, kur gyveno jo tėvai. Ko ieškojo Hailji, 2000-aisiais pirmą kartą atskridęs į Vilnių?
57 metų korėjietis prisipažino, jog pirmą kartą būnant Vilniuje apėmė jausmas, kad jis jau čia lankėsi.
Primindamas budizmo mokymą apie ankstesnius žmogaus gyvenimus, Hailji spėjo, kad jis praėjusiame gyvenime turbūt gyveno Vilniuje. Todėl jau pirmosios viešnagės metu užsidegė noru parašyti romaną.
Pirmą kartą atvykęs į Vilnių Hailji aplankė čia apsistojusį draugą amerikiečių poetą Kerry Keysą. Po to korėjietis buvo pakviestas į Vilniaus universitetą skaityti paskaitos apie Korėjos literatūrą.
Kai Užupio respublikos užsienio reikalų ministras Tomas Čepaitis paskyrė Hailji ambasadoriumi Pietų Korėjoje, abejonių svečiui nebeliko. Romanas bus apie Užupio respubliką.
„Rašydamas romaną ieškojau savo praeities, galbūt – savo tikrosios tėvynės.
Turbūt mano mūza buvo lietuvė, gyvenusi Užupyje”, – rimtai kalbėjo Hailji.
Pusiau rimtai, pusiau juokais jis pridūrė, kad jei būtų jaunesnis ir gražesnis, vestų dailią moterį iš Užupio ir susilauktų daug vaikų.
Piešia niūrų miesto vaizdą
Tiesa, romano pradžioje Hailji piešia ne Užupio, o Vilniaus vaizdą.
Jo veikėjui Halui tai niūrus ir šaltas miestas, kuriame nuolat sninga.
Oro uosto aikštė – nyki ir skurdi, kaip geležinkelio stotis vidutinio dydžio miestuose.
Šioje aikštėje keleivių laukė apie dešimt geltonų taksi automobilių, visa aikštė buvo apledėjusi, už jos plytėjo beržynėlis.
Vilniaus oro uosto prieigos iš tiesų panašios. Tokį ne itin mielą vaizdą išvysta kiekvienas užsienietis, atskridęs į Lietuvos sostinę.
„Tai ne mano, o pagrindinio veikėjo įspūdis. Jis niūrus dėl to, kad Halas – melancholiška asmenybė”, – sakė Hailji.
Taksistai – lupikautojai
Aprašydamas Halo kelionę taksi Hailji neslepia pašaipos.
„Lauke buvo klaikiai šalta, automobilis irgi naujumu nespindėjo, todėl variklis nepasileido.
Keletą kartų pabandęs, taksistas atidarė dureles ir, kaire koja pasispirdamas į sušalusią žemę, pradėjo stumti automobilį. Pavažiavus keletą metrų galiausiai variklis suburzgė”, – tokia buvo Halo kelionės pradžia.
Supratęs, kad veža užsienietį, taksistas suko ratus po miestą, o už kelionę akiplėša iš pradžių paprašė 85, paskui nusileido iki 60 litų. Tai su realybe neprasilenkia.
Netgi suma – tokia, kokią lupa taksistai iš užsieniečių už kelionę iš oro uosto į miesto centrą.
Paklaustas, ar jam pačiam pasitaikė panašių atvejų, Hailji diplomatiškai atsakė, kad sukčiaujantys taksistai – ne vien Vilniaus problema. Visame pasaulyje jie stengiasi apgauti.
Nemokšos – tik pramanas?
Romano pasakojimas ir toliau nedaug prasilenkia su tikrove.
Halas jau oro uoste susiduria su kalbos barjeru. Pasieniečiai ar apsaugos darbuotojai beveik nemoka angliškai.
Paklausus, ar jam pačiam Vilniuje ilgai tenka ieškoti pašnekovo, mokančio angliškai, Hailji vėl ėmė kartoti, kad atsitikimas oro uoste – tai tik grožinės literatūros pasakojimas. Jis tikino manąs, kad iš tiesų oro uosto darbuotojai moka angliškai.
Anot Hailji, tik Pietų Korėjoje jis nesusiduria su kalbos barjeru. O kitose šalyse net anglų kalba turi savo dialektų, prie kurių tenka prisiderinti.
Be to, Hailji sakė negalįs pasigirti geromis anglų kalbos žiniomis. Todėl dažniausiai jam tenka klausyti akimis, o ne ausimis.
Turtuoliai – ne romanui
Pasakodamas apie Halo Užupio respublikos paieškas Hailji nevengia ne tik melancholijos, mistikos, bet ir sodraus humoro. Jis romane mini tikrus asmenis – Užupio respublikos prezidentą Romą Lileikį, taip pat T.Čepaitį. Šią savaitę korėjietis su jais susitiko Užupio kavinėje.
– Užupio respubliką romane jūs mistifikuojate.
Ar teko girdėti, kad sovietmečiu tai buvo proletariato rajonas, garsėjęs šiurpiais nusikaltimais? – paklausė Hailji „Sostinė”.
– Šį tą girdėjau, bet negalėčiau sakyti, kad esu gerai susipažinęs, koks gyvenimas Vilniuje ar Užupyje virė sovietmečiu.
Romane vaizduojamo gyvenimo nesiečiau su konkrečiu laikotarpiu. Tai tiesiog nostalgija, tėvynės ilgesys.
– Per pastaruosius 20 metų Užupis smarkiai pasikeitė, tapo turtuolių kvartalu. Turtuoliai išstūmė senuosius gyventojus. Gal dėl to Halas senųjų užupiečių ieško atokiame Adutiškio miestelyje?
– Į Adutiškį perkelti veiksmą reikalavo romano struktūra. Ir filmo scenarijuje, ir romane norėjau pavaizduoti ne tik Vilniaus, bet ir provincijos gyvenimą.
Į Vilnių atvažiavau po dešimties metų pertraukos. Kokie pokyčiai per tą laiką įvyko, dar nelabai spėjau pajusti. Taip, žinau, kad Užupis tapo turtingų miestiečių gyvenimo vieta. Aš manau, kad tokie veikėjai nelabai įsikomponuotų į mano romaną.
Neneigsiu, romane gali būti ir klaidų, nesusipratimų. Bet mano siekis buvo vaizduoti universalias bendražmogiškas vertybes, emocijas.
Prisistato ambasadoriumi
– Esate Užupio respublikos ambasadorius. Kokios reakcijos sulaukiate, kai taip užsienyje prisistatote?
– Žmonėms būna įdomu, kas tas Užupis, ima manęs klausinėti. Visai neseniai, jau atvykęs į Vilnių, gavau žinutę iš Korėjos literatūros vertimo instituto: „Sveiki atvykę į savo tėvynę. Linkime geros kloties.”
Manęs dažnai teiraujasi, ar nenorėčiau persikelti gyventi į Užupį. Visiems atsakau, kad tai būtų įmanoma, tačiau tiek Vilniuje, tiek Užupyje man per šalta.
– Gerai ar blogai, kad Vilniaus meras Artūras Zuokas gyvena Užupio respublikoje?
– Labai gerai. Tai, kad Vilniaus vadovas gyvena Užupyje, dar kartą įrodo, jog šios respublikos gyventojai – intelektualai ir genijai.
– Vienas Užupio konstitucijos punktų skelbia, kad žmogus turi teisę būti laimingas.
Jūsų požiūriu, kur gyvena laimingesni žmonės – Užupyje ar Vilniuje?
– Laimė priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Nesvarbu, ar jis gyventų Užupyje, ar Vilniuje.
Bet aš esu įsitikinęs, kad net ir laimingą žmogų prie žemės prispaudžia, gadina dabartinis kapitalizmas.
Užupio rajonas turi puikų savo ambasadorių pasauliui. Tai – rašytojas Hailji iš Pietų Korėjos. Jis lietuvių kalba išleido romaną „Užupio respublika”, kurį pristato Vilniaus knygų mugėje. Ši knyga dar bus išleista Čekijoje ir Jungtinėse Valstijose.
Rašytojas – produktyvus
Hailji gimė Kjongdžu, Pietų Korėjoje. Jis studijavo kūrybinį rašymą Seulo Čunano universitete, įgijo prancūzų literatūros magistro ir daktaro laipsnį Prancūzijos universitetuose.
Šiuo metu Hailji profesoriauja Seulo Donduko moterų universitete, dėsto kūrybinį rašymą.
1990 metais pasirodęs pirmasis Hailji romanas „Kelias į lenktynių žiedą” sukėlė didelį šurmulį Pietų Korėjos literatūrinėje padangėje. Po to korėjietis rašytojas išleido dar 12 romanų, literatūros teorijos veikalą, 2 eilėraščių rinkinius, kino scenarijų, dramą.
„Užupio respublika” – ne vienintelis Hailji kūrinys, kuriame jis mini Vilnių ir Užupį. Korėjietis yra parašęs esė ir eilėraščių rinkinį „Mano kavinė”. Tokios kavinės pavadinimas yra minimas ir „Užupio respublikoje”.
Hailji užsiminė ketinąs parašyti dar bent 10 knygų, nes gyvenime daugiau nieko nemoka veikti.
