Pirmoji „Postidėjos“ paroda buvo surengta kovo 8-osios proga pernai ir sukėlė gana nemažai diskusijų. Daugeliui atrodė, kad tai tik proginis akibrokštas, todėl šiemet surengta antroji „Postidėja“ tiesiog nustebino. Nejaugi tai iš tiesų rimta?
„Praėjus metams tapo akivaizdu, kad, nepaisant parodą rėmusio Europos lyčių lygybės instituto raginimų, padėtis nepasikeitė. Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti vieni vyrai, Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus vyras (su kompanija), į reprezentacijai Šiuolaikinio meno centro atrinktų šiuolaikinių Lietuvos menininkų dvidešimtuką pateko 4.5 moters (paroda „Didesnio dalis“)“, – pristatydama parodą vardino menotyrininkė, viena grupės “Cooltūristės“ narių Laima Kreivytė.
Ji sutiko atsakyti į keletą klausimų apie moterišką meną ir menininkių norą inicijuoti naujas kultūros pasaulio tendencijas.
– Kaip meninė bendruomenė reagavo į antrąją „Postidėjos“ parodą? Kritikavo, sveikino, ironizavo ar ignoravo? – paklausiau L. Kreivytės.
– Ir į pirmą, ir į antrą parodą reagavo gana panašiai. Komentaruose jautėsi susierzinimas, nesupratimas. Lyg bandytų pasakyti, kad tai neaktualu. Tačiau ta reakcija išduoda, kad įtampa visgi egzistuoja.
Kai tik pradedu kalbėti feminizmo tema, tuoj prisigaminu priešų. Moterys pradeda šnairuoti, o vyrai galvoja, kad kaip Valerie Solanas, ketinu išnaikinti jų giminę. Bet jei toji giminė iš tiesų neturi privilegijų, tai kodėl pyksta ant feminisčių? Jos nesiekia pažeminti vyrų, tik nori, kad kūryba būtų vertinama neprivilegijuojant vienos lyties.
– Kodėl reikėjo pabrėžti, kad tai moterų paroda? Ar neužteko tiesiog suburti grupę gerų menininkių, gvildenančių aktualias temas?
– Žinoma, galima rengti tiesiog geras parodas ir nepabrėžti to fakto, kad jose dalyvauja vien moterys. Bet jei klausimas apie tai, kam reikia eiti iškėlus vėliavą – „aš moteris“, tai galiu atsakyti, kad šios parodos tikslas – atkreipti dėmesį į ignoruojamas problemas.
Būtų puiku, jei nebūtų lyčių problemų. Aš irgi manau, kad meną pirmiausia reikia vertinti pagal jo kokybę, o ne pagal tai, ar menininkas vyras, ar moteris. Tačiau kai nekreipi dėmesio į lytį, tai paaiškėja, kad gero meno sąvoka pirmiausia asocijuojama su kūrėjais vyrais. Iki XX a. vidurio menininkių net nelaikė lygiavertėmis kūrėjomis, nors visais laikais buvo išskirtinių vardų. Net ir dabar niekas nesistebi, jei parodoje yra tik viena menininkė, o gal ir nė vienos.
– Feministinė paroda mūsų šalyje laikoma anachronizmu, bandymu kovoti prieš vyrus, kurie nenusiteikę labai priešiškai. Ko iš tiesų siekiate jūs?
– Lietuvoje „feminizmas“ vis dar yra tarsi keiksmažodis. Dažnai jaunos menininkės pareiškia, kad jos nėra feministės, nors kūryboje naudoja aiškiai feministines strategijas.
Todėl nusprendėm prisiminti istoriją ir į šią parodą pakvietėme kelias menininkes, kurios vienos iš pirmųjų pradėjo plėtoti tą feministinį diskursą. Aistė Kisarauskaitė rodo naujausius kūrinius. Karlos Gruodis ir Giedrės Lilienės darbai sukurti gerokai seniau, tačiau aktualūs ir šiandien. Šiuo metu Karla gyvena Kanadoje, o Giedrė – Vokietijoje.
Pavyzdžiui, jauna medijų menininkė Marta Ivanova, kuri savo darbuose naudoja kaklaraiščius gal nė nežino, kad G.Lilienė kažkada tapė kaklaraiščius arba paišė juos supintus iš kasų. Žinoma, Marta tai daro kitaip, bet manau, kad šios paralelės jai gali būti įdomios.
Toks istorinis nukrypimas – ne svetimkūnis. Juk net ir garsiojoje Kaselio parodoje „Documenta“ pernai buvo labai daug istorinių nuorodų. Pavyzdžiui, pagrindinė parodos dalis, nusakanti visos “Documentos” temas, buvo pavadinta “Smegenys”. Ir ten eksponuotos sėdinčių moterų figūrėlės iš Centrinės Azijos, kurioms daugiau nei 3 tūkstančiai metų. Nekalbant apie daugybę modernaus meno darbų, kurie šiuolaikinio meno kontekste įgyja naujas prasmes.
– Nuo seno moteris menininkui – ir mylimoji, ir mūza. Kodėl erzina tai, kad ji parodo, jog yra kažkuo nepatenkinta?
– Kodėl reikia ją uždaryti kaip „Tėvynę savyje“, perfrazuojant poeto žodžius? Kam grūsti moterį į idealo, mūzos, žmonos narvelį ir nepripažinti, jog ji gali būti ir kūrybinio dialogo partnerė?
Mes irgi nesame vieninga grupė, kurios narės turi vienodas pažiūras. Gana smarkiai ginčijamės. Šita paroda programiškai gal ir nėra grynai feministinė. Menininkės kaip ir pirmoje „Postidėjoje“ kūrė tai, kas joms svarbu ir įdomu. Juk geras meno kūrinys niekada nebūna vienos idėjos iliustracija.
Tai, kad parodoje – didelė įvairovė, turėtų parodyti, kad moterys menininkės nėra kažkokia siaurai suvokiama rankdarbių kūrėjų rūšis. Jos yra labai skirtingos.
– Menotyrininkas Viktoras Liutkus per „Postidėjos II“ atidarymą prisiminė, kaip kurdami „Grupę 24“ deklaravo, kad joje nebus komunistų ir moterų.
– Gal tai buvo vienuolių brolija, kuriai moterys tik trukdytų dirbti? O gal jie jau iš anksto “žinojo”, kad nė viena menininkė niekada jiems neprilygs menine savo darbų kokybe?
– Privačiuose pokalbiuose „Grupės 24“ nariai yra užsiminę, kad nepriimdami moterų jie norėję apsaugoti grupę nuo neišvengiamų meilės romanų ir konfliktų.
– Net ir tokiu atveju akivaizdu, kad moteris asocijuojasi tik su jausmais, privačia sfera. Ji gali tik sutrukdyti darbą. Bet nejaugi ji negali turėti ir kūrybinių ambicijų? Kita vertus, ar už grupės ribų neišvengiamai vykstantys romanai vyrų menininkų neišbalansuoja?
– Gal moterys – kurti trukdančios įtampos šaltinis? Jos pavojingos, todėl geriau nuo jų laikytis atokiau?
– Kūryba apskritai pavojingas dalykas, jei į tai žiūri pakankamai rimtai. Tačiau akivaizdu, kad moterys stumiamos į nuošalę. Dėl vienų ar kitų priežasčių, kurios iš tiesų yra tik pasiteisinimas.
Kaip nutiko, kad moterys prilygintos ne tik komunistams, bet ir velniškoms blogio jėgoms, kurios gali išvesti iš kelio, sugundyti? Juk Lietuvos meno pasaulyje yra daug puikių menininkių su kuriomis tie patys vyrai nuolat susiduria parodose, darbovietėse. Tokia „Grupės 24“ programinė nuostata puikiai atspindi ir tą laiką, kai ji susiformavo.
– Tuomet keitėsi ne tik politinė santvarka, bet ir meno pasaulio struktūra. Dailės akademijos studentai ir nemaža dalis „Grupės 24“ narių buvo aktyvūs jos dalyviai. Kaip tai susiję su feminizmu?
– Dažnai norisi meno procesus matyti šiek tiek pakylėtai: kaip stilių kaitą, kaip vieno menininko diskusiją su kitų iškeltomis idėjomis, tradicijos pratęsimą ar pasipriešinimą jai. Tačiau tie procesai iš tiesų yra daug sudėtingesni ir žemiškesni. Meno sferoje taip pat egzistuoja galios žaidimai.
Kiekviena grupė nori rasti savo nišą, įsitvirtinti ne tik meno pasaulyje, bet ir visuomenėje. Ir kuo daugiau stiprių žaidėjų sutelki, tuo lengviau tai padaryti. Taip ir mes elgiamės šiandien, taip elgėsi ir kitos grupės.
Atsimenu menininko, dabar jau Nacionalinės premijos laureato Gedimino Urbono žodžius, kai jis, kalbėdamas apie paskutinį XX a. dešimtmetį, pastebėjo, kad susikūrusi „Grupė 24“ planavo užimti visus strateginius taškus – „stotį, tiltus, telegrafą, banką ir paštą“. Pasak G.Urbono, jiems buvo pavykę įsitvirtinti ir Dailės akademijoje, ir Dailininkų sąjungoje, ir Kultūros ministerijoje.
– Tačiau kažin ar galima būtų teigti, kad šiais laikais kokio nors darbo nepriima į parodą vien todėl, kad jis sukurtas moters?
– Aš nesu naivi ir nenoriu sakyti, kad moterų nepriima į parodas vien todėl, kad jos yra moterys. Kažkodėl lyčių klausimą linkstama sukarikatūrinti, suprimityvinti. Yra moterų parodose. Lietuvos meniniame peizaže šiandien jaunosios kartos moterų menininkių yra gal net ir daugiau nei vyrų.
Kalbėt reikėtų apie vertinimus. Iš tiesų, moterų darbų yra daugelyje parodų, netrūksta ir jų solo pasirodymų. Tačiau kai tik pradedame atrinkinėti, kas pas mus yra svarbiausia ir geriausia, tai paaiškėja, kad santykis – viena moteris ir penki vyrai.
Užtenka pažvelgti vien į tuos meno rinkinius, kuriais Lietuva pristato savo kultūrą pirmininkavimo Europos tarybai proga. Ir plakatų parodoje Šiuolaikinio meno centre, ir fotografijų bei poezijos parodoje Nacionalinėje galerijoje – vos viena kita moteris. Nors kultūros lauke proporcija tikrai ne tokia.
Nacionalinių premijų sąraše – vieni vyrai. Ir nors išskirtieji menininkai yra jos verti, tačiau apdovanotų moterų ir vyrų santykis kelia abejones. Juk mūsų kultūra nėra taip smarkiai išbalansuota, kad vyrai sudarytų daugiau nei 90 procentų menininkų.
Jei nekreipsime į tai dėmesio, tai susitaikysime su faktu, kad kuriančios moterys vertinamos kaip šiek tiek prastesnės, užimančios antraeiles pozicijas. Kai išnyks toks požiūris, gal nereikės rengti ir tokių pabrėžtinai moteriškų parodų. O dabar tai – labai aktualu.
* Parodoje „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ dalyvauja menininkės: Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Giedrė Lilienė, Laura Garbštienė, Paulina Eglė Pukytė, Cooltūristės, Eglė Gineitytė, Aistė Kisarauskaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė, Laura Zala, Marta Vosyliūtė, Karla Gruodis, Shaltmira.
