Šioje Richardo Wagnerio operoje I. Linaburgytė dainuos sunkią Ortrūdos partiją, tad iškart po koncerto vėl nėrė į repeticijų sūkurį.
Be to, Inesai sunku negalvoti apie nenumaldomai artėjantį dar vieną iššūkį: ji rengiasi debiutuoti kaip režisierė savo pačios įkurto Vilniaus kamerinės operos teatro spektaklyje – Giacomo Puccini „Toskoje“.
„Moku susikaupti ties tuo, kas svarbiausia, - prisipažino artistė. - Tokie pašėlę veiklos periodai, kaip dabar, man ne naujiena. Prisimenu, po penkių „Aidos“ gastrolinių spektaklių Olandijoje, kuriuose dainavau Amneris, jau kitą dieną turėjau skristi į Austriją dainuoti Santucos.
Tada tenykštis mano vokalo pedagogas po spektaklio Grace man įteikė jo kasetę su antrašte „Geriausias pasirodymas po penkių Amneris“. Jis įrašinėjo visus mano spektaklius, o Grace Santucą dainavau trejus metus be pamainos.
Taip, prieš koncertą su dukra teko stipriai pasijaudinti, nes abi esame emocingos ir labai artimos. Be to, dainavome naujus mums duetus. Didelis iššūkis man buvo ir Wolfgango Amadeaus Mozarto kūriniai, nes anksčiau nebuvau dainavusi šio kompozitoriaus muzikos.
- Jūs drąsuolė – mažai kas ryžtasi vienu metu dainuoti tokius skirtingus kompozitorius kaip W. A. Mozartas ir R. Wagneris.
- Manau, neteisinga atlikėjams segioti etiketes, sieti juos su vienu amplua. Juk mus aplanko įvairiausios nuotaikos - tai verki, tai juokiesi, tai skraidai. Aišku, jaunystėje perteikti muzikos įvairovę sunku dėl praktikos stokos. Bet dabar aš žinau, kuris bėgis kur tinka.
- Užtenka perjungti bėgį, kad poetiška Inesa taptų pikta ir klastinga Ortrūda?
- Šią heroję man iš tikrųjų reikėjo prisiauginti kaip svetimą odą - vidumi esu artimesnė jos žlugdomai svajoklei Elzai, nepateisinu baisios Ortrūdos.
Tačiau repeticijose nugrimztu į tą vaidmenį, ieškau herojai pateisinimo, siūlau režisieriui savo idėjas. Kita vertus, negalima nutolti nuo kompozitoriaus sukurto personažo. Bet aš stengiuosi suteikti Ortrūdai žmogiškų spalvų - kurti vien piktą, raganišką moterį neįdomu.
Spektaklyje laukia sunkus išbandymas, nes ši partija ne tik vokaliai sunki – turėsiu įsijausti į pamišusios moters būklę. O dar ta senovinė vokiečių kalba - nelenda į galvą, nors tu ką; jau vien dėl to sunku dainuoti R.Wagnerį.
Tačiau šio kompozitoriaus muzika mane traukia. Ji tinka mano balsui. R.Wagnerio jau nemažai esu dainavusi: Zyglindą mūsų teatro „Valkirijoje“, Wesendonck dainas balete „Tristanas ir Izolda“, Venerą „Tanhoizeryje“ Vokietijoje, Friką „Reino aukse“ Latvijoje.
- Koncerte atlikote dar nedainuotas Džokondos ir Normos arijas. Svajojate kurti šiuos vaidmenis?
- Nelaukiu, kol gyvenimas kažką man pasiūlys – pati jam siūlausi. Taip, noriu sukurti šiuos vaidmenis ir savo svajonių negesinu, artėju prie jų. Geriau daryti pačiai, rizikuoti ir po to verkti, kad nepasisekė, negu iš viso nedaryti. Toks mano principas.
Pavyzdžiui, labai norėjau padainuoti Turandot - rengiau ją dvejus metus, nors mūsų teatre ši opera nebuvo statoma. Tačiau kai parengiau partiją, kūrinys kaip tik atsirado repertuare ir gavau jame padainuoti.
Taip pat buvo su Toska - pirma išmokau partiją, tada nuvažiavau į perklausą Rygoje ir gavau vaidmenį Dmitrijaus Bertmano spektaklyje. Po to man pasiūlė dainuoti Toską ir Pforzheimo teatre Vokietijoje.
Nuo tada brandinau idėją pati režisuoti šią Giacomo Puccini operą, nes regėjau savo heroję kitokią negu režisieriai, su kuriais dirbau. Knietėjo pastatyti šią operą savaip. Ir greitai įgyvendinsiu sumanymą su savo įkurto Vilniaus kamerinio operos teatro menininkais.
Atrodytų, pačiai dainuoti ir režisuoti sudėtinga, bet jei laukiesi, juk negali kažkieno paprašyti, kad pagimdytų už tave. Turi padaryti tai pati. Kurti spektaklį man padės asistentas - profesionalus režisierius. Be to, konsultuoti pažadėjo D. Bertmanas.
- Kodėl nutarėte steigti teatrą?
- Po daugybės spektaklių Pforzheime – ten dainavau ir Venerą „Tanhoizeryje“ - jaučiausi pavargusi, išsiilgusi ramybės. Ją ir gavau - prasidėjo kūrybinis štilis. Turėjau susigalvoti veiklos.
Aktyvumo man niekada netrūko. Dar mokykloje buvau didžioji organizatorė. Kokių tik būrelių nelankiau! Muzikos mokyklos mokytojai - lankiau smuiko klasę - pykdavo, kad nespėju pasiruošti pamokoms, mat visada turėjau daugybę kitų reikalų.
Ir dabar, kai atsidaro kažkokie kanalai, imuose organizacinės veiklos, piešiu, eiliuoju.
Labai noriu padėti ir dukrai apšilti Lietuvoje. Ji prieš metus grįžo namo, baigusi mokslus Zalcburgo „Mozarteum“ universitete, nori čia dainuoti. Aistę, kaip ir mane, traukia savos šaknys, o įsitvirtinti jaunam žmogui Lietuvoje nelengva. Linkėjau jai kabintis svetur.
Jei po Lietuvos muzikos ir teatro akademijos baigimo iš karto nebūčiau patekusi į teatrą, galbūt mano pačios gyvenimas būtų susiklostęs kitaip.
- Būtumėte to norėjusi?
- Nesiguodžiu: kas buvo gyvenime - viskas gerai. Bet iš tikrųjų mano karta neišnaudojo savo galimybių. Kai buvome su kolegėmis jaunos, teatre klestėjo nusipelniusių menininkų kultas. Ilgai ir kukliai laukėme savo valandos, didelių vaidmenų, nes dainavo primadonos.
Kai pagaliau pradėjome dainuoti mes, prasidėjo jaunystės kultas - staiga tapome lyg ir per senos.
Prisimenu, studijų metais dažnai eidavau į Filharmoniją klausytis mūsų solisčių dainų rečitalių - jie buvo labai populiarūs. Maniau, kad užaugusi ir aš juos rengsiu. Bet Filharmonija ėmė kviestis užsieniečius - mes atsidūrėme antrame plane. Tapo labai sunku gauti koncertams sales.
Prieš kokius penkerius metus turėjo būti pats mano darbų pikas, o buvo didžiulis atoslūgis. Dėl to gaila.
- Dabar menininkų gyvenimo modelis kitoks: veiklieji ieško rėmėjų, kad galėtų nuvykti į agentūrų ir teatrų perklausas.
- Buvau pradėjusi tai daryti ir aš, bet kišenė neišnešė. Gal ne visiškai teisingai dėliojau karjeros akcentus - važinėjau į konkursus, kad išbandyčiau save. Taikiau iš karto į didžiausius.
Tačiau buvau labai laiminga, kai Hanso Gaboro Belvederio konkurse Vienoje iš tūkstančių kandidatų visoje planetoje buvau atrinkta į stipriausiųjų 30-tuką arba Karalienės Elžbietos konkurse Belgijoje - į 20-tuką. Kaip paskatinimą tada gavau pamokų pas tokius vokalo korifėjus kaip Jose van Damas, Joan Sutherland ir kiti.
Viena „Metropolitan Opera“ dainininkė mane kvietė pas ją mokytis Niujorko Juilliardo mokykloje. Buvau kviečiama studijuoti ir Prancūzijoje, Danijoje. Tačiau likau Lietuvoje, nes čia jau kūriau vaidmenis.
Taigi ir gerai, ir blogai, kad iš karto po studijų buvau priimta į teatrą. Gerai dėl to, kad sukaupiau didžiulį - apie 40 vaidmenų - repertuarą. Blogai, kad išnaudojau ne visas galimybes.
Tačiau dar kokius penkerius metus aš pasispardysiu.
Ryžosi pakeisti amplua
I. Linaburgytė 1992 m. baigė vokalo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (V. Daunoro ir N. Mameniškienės klasėse) ir tapo LNOBT soliste. Teatre ji debiutavo dar būdama studentė Floros vaidmeniu.
Karjerą pradėjusi kaip mecosopranas artistė 2005 m. stažuodamasi Maskvos didžiajame teatre pradėjo dainuoti dramatinio soprano vaidmenis.
Įvairių teatrų scenose I. Linaburgytė sukūrė apie 40 soprano ir mecosoprano vaidmenų, tarp jų – Turandot, Toskos, Amneris, Santucos, Zyglindos, Karmen, Eboli, Erodiados, Grafienės (B.Kutavičiaus „Lokyje“), Hanos Glavari (F.Leharo „Linksmojoje našlėje“). Ji dainuoja ir kamerinę muziką bei simfoninių vokalinių veikalų solines partijas.
Solistė gastroliavo JAV, Japonijoje, Taivane, Austrijoje, Italijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, Rusijoje ir kitose Europos šalyse.
I. Linaburgytė yra J. Vytuolio dainininkų konkurso Rygoje diplomantė, „Voci Verdiane“ konkurso Busete (Italija) prizininkė. 2004 m. ji apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.
