Kovo antrojoje pusėje parodytas spektaklis iki šiol aptarinėjamas melomanų. Laukdami, kol rudenį jis bus pakartotas, kalbiname pagrindinio vaidmens - Daktaro Fausto - atlikėją 29 metų tenorą T. Pavilionį.
- Kaip jaučiatės po Ch. Gounod „Fausto“ premjeros?
- Jaučiuosi gerai. Dirbome sunkiai, padarėme didelį ir gražų darbą. Kaip ir prieš visas premjeras mane kamavo nerimas, atrodė, kad pritrūko laiko. O kadangi Teatro arenoje neturėjome galimybės daug repetuoti, teko nemažai repetuoti likus kelioms dienoms iki premjeros. Tad nerimavau, ar nedings balsas, ar būsiu geros fizinės formos.
Daktaro Fausto vaidmuo - sudėtingas, su juo bręstu kaip operos solistas. Tai prieštaringa asmenybė, kuri kuo daugiau sužino, tuo labiau supranta, kad nieko nežino. Visa opera - tai Daktaro Fausto haliucinacija, jo vidinių aistrų, kurios visą gyvenimą buvo prislėgtos knygų, išlaisvinimas. Nelengva įkūnyti tokį personažą.
Ypač sunku vaidinti genijų, turintį daug gyvenimo ir kitokios patirties, kai pats jos tiek dar neturi. Tuomet žvalgaisi aplinkui į tėvus, gimines, artimuosius, pažįstamus, ieškai juose Fausto bruožų ir... atrandi.
Šis vaidmuo mane privertė tobulėti ne tik kaip operos solistą, bet ir kaip aktorių. Darbas su režisieriumi Artūru Areima leido į operą pažvelgti kitaip nei mes, vokalistai, esame įpratę, ieškoti savo personažo ir jį atrasti, net kitaip suprasti visą operos libretą. Už tai jam dėkoju.
Sunkiausia buvo įvaldyti prancūzų kalbą, nes ligi tol nebuvau prancūziškai dainavęs nė vienos arijos. Sąmoningai vengiau šios kalbos, nes jis man atrodė itin sunki. Dabar džiaugiuosi šia pažintimi, tačiau dar daug reikės tobulintis.
- Dauguma jus atpažįsta kaip populiariosios grupės „el Fuego“ narį, o iš tikrųjų labai daug dirbate kaip operos atlikėjas. Ar neapmaudu? Papasakokite apie savo, kaip operos solisto, karjerą.
- Nejaučiu dėl to apmaudo. „el Fuego“ yra populiariosios muzikos grupė, jos klausosi kur kas daugiau žmonių, todėl ir esu labiau pažįstamas kaip „el Fuego“ narys. O pirmuosius operos solisto žingsnius žengiau tada, kai, studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pradėjau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Šiuo metu, sakyčiau, laiptelis po laiptelio kylu aukštyn. Dirbu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, pradedu ruoštis Nemorino vaidmeniui Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pastarajame teatre šį sezoną jau atlikau Buratiną Jurgio Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Gastoną Giuseppe Verdi operoje „Traviata“ ir Alfredą Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“.
- Pradėjote operos dainininko karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kas toliau? Pagrindinis šio teatro repertuaras - operetės. Ar jums artimas šis žanras, o gal vis dėlto labiau veržiatės į operą?
- Save laikau operos solistu ir tikrai neslėpsiu, kad opera man arčiau širdies nei operetė. Tačiau kad ir kaip ten būtų, operečių vaidmenys Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (ten sukūriau Grafą J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“, Alfredą „Šikšnosparnyje“, Aristidą Paulo Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“) man taip pat davė daug naudos – laisvumo scenoje, pasitikėjimo savimi.
- O kaip populiarioji scena? Ar nesinori dainuoti vien lengvąją muziką? O gal atvirkščiai - tai tik laikina stotelė? Ar nesunku suderinti skirtingus muzikos stilius?
- Populiarioji scena - kitas pasaulis, kuris man taip pat patinka. Čia gali labiau atsipalaiduoti ir būti savimi, nereikia kurti personažų. Esi toks, koks esi.
O ar tai laikina, galiu atsakyti tik tiek, kad nėra nieko amžinesnio už laikina. O derinti skirtingus muzikos stilius man tikrai ne problema. Gal ir dėl to, kad popmuziką dainuoju tokiu pat operiniu vokalu.
- Kokie kiti naujausi jūsų vaidmenys? Ką išskirtumėte, kuo norėtumėte pasidžiaugti?
- Alfredas Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Artūras Zigmaro Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“ Klaipėdos muzikiniame teatre.
- Kas jums sudėtingiausia kaip dainininkui?
- Man patinka ši profesiją, nors ji itin sunki ir negailestinga. Bet minutė plojimų po pasirodymo atperka visą sunkų darbą.
- Ar jaučiate baimę prieš eidamas į sceną?
- Šis jausmas niekada neapleidžia, tik seniau jis buvo stipresnis. Dabar išmokau jį valdyti.
- Ko griebiatės sunegalavęs prieš pasirodymą?
- Kai būni užkimęs, tenka ir saują tablečių išgerti, ir vaistų įšvirkšti, kad galėtum bent valandą padainuoti. Tačiau po tokio padainavimo savaitę tenka tylėti. Pasitaiko taip. O ką daryti, kai afišose pavardė įrašyta ir pakeisti nėra kam?
- O koks T. Pavilionio laisvalaikis? Kokie kiti pomėgiai, veikla?
- Mėgstu pakeliauti, gegužę skrisiu pailsėti i Maljorką.
- Ar turite silpnybių?
- Kartais pritrūksta valios ir kantrybės.
- Kas jums yra tabu?
- Visiškai nuogas į sceną neičiau.
- Ar nebuvo kilę minčių išvykti iš Lietuvos, kaip ir daugeliui gerai dainuojančių operos solistų?
- Minčių kyla visokių. Neatmetu tokios galimybės, nors išvykti gyventi iš Lietuvos tikrai nenoriu.
