Jo kapas – prie pat miško, Antakalnio kapinių kampe. Tiek į vieną, tiek į kitą pusę – pušynai. Miesto ūžesys tik vos vos girdimas per medžių tankmę. „Kapinės tuoj plėsis, tuoj čia nebus pats pakraštys. Prieš vienuolika metų kapinės baigėsi va, ana ten“, – rodydamas į kapinių centrą ramino augalotas, juodu paltu vilkintis vyras.
Jis kaip ir dar keli žmonės Menininkų kalnelyje laukė laidotuvių procesijos. Čia stoviniavo ir dvi prancūzės, turistės. „Sekmadienį užsukome į Vilniaus universitetą, matėme pašarvotą vyrą. Šiandien atvažiavome apžiūrėti kapinių ir sužinojome, kad tas pats žmogus bus laidojamas. Girdėjome, kad tai garsus poetas. Norime pažiūrėti laidojimo ceremoniją. Ar ji bus religinė?“ – angliškai klausė vyresnio amžiaus prancūzė.
Netoli kapo duobės gerokai anksčiau nei visi ėmė rinktis išsirikiavo 7 kariai. Jie paruošė šautuvus salvėms. Vienur kitur stovėjo televizijos kameros – laidotuves tiesiogiai transliavo LRT televizija. Į sniego krūvą atremtas rymojo medinis kryželis su užrašu Marcelijus Teodoras Martinaitis 1936-2013.
Artėjant 15 val. prie kapo duobės ėmė rinktis velionio palyda. Laidotuvių ceremonijai vadovavo kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas.
Gandrai ir snaigės
Pirmieji iš už kalnelio pasirodė kryžiumi nešinas kareivis ir tautiniais rūbais apsirengę jaunuoliai. Vidurinysis laikė M. Martinaičio portretą.
Iškart po jų, kaip pridera, žingsniavo artimieji ir aukšti valstybės pareigūnai – krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kultūros ministras Šarūnas Birutis, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas.
Į paskutinę kelionę M. Martinaitį lydėjo ir jo bendražygiai – poetas Antanas A. Jonynas, literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė.
Būryje taip pat žingsniavo LRT vadovas Audrius Siaurusevičius, Šv. Kristoforo orkestro dirigentas Donatas Katkus, kiti žinomi visuomenės veikėjai.
Išklausius atsisveikinimo kalbų, kariai sulankstė trispalvę, kuria buvo uždengtas M. Martinaičio karstas. Paėmęs vėliavą iš karių J. Olekas įteikė ją poeto žmonai Gražinai. Ji įsikibo į sulankstytą trispalvę, priglaudė ją prie lūpų, paskui - prie krūtinės.
Vos nuleidus karstą į kapo duobę, susirinkusieji krūptelėjo nuo šūvio. Trys karių salvės pagerbė velionį.
Virš Antakalnio kapinių iš už pušų vienas po kito pasirodė gandrai. Juos danguje pamatę žmonės stebėjosi ir šnabždėjosi, jog tai esą labai simboliška.
Ceremonijai pasibaigus ėmė snigti. Tai kunigui J. Sasnauskui priminė pirmosios M. Martinaičio knygos pavadinimą „Balandžio sniegas“.
Atiduodame M. Martinaitį žemei
„Prisimename tą „Balandžio sniegą“, pirmojo rinkinio pavadinimą, ir tą visą foną, kuriame jisai iškeliavo (snieguotą balandžio pradžią - red.). Balandžio sniegas yra Velykų, prisikėlimo, visą nugalinčios meilės ir tiesos metafora. Nepaisant sniego, vis dėl pavasaris. Šiandien su prisikėlimo viltimi, paleidžiame Marcelijų Martinaitį, atiduodame žemei, tikėdami, kad per prisikėlimo tikrovę, jis tęs savo buvimą su mumis. Pirmiausia su mylimaisiais, bet ir su mumis, kuriems jis kalbėjo, kuriems sakė tiesą“, - kalbėjo J. Sasnauskas.
Jis savo kalboje pabrėžė, koks svarbus yra poetų vaidmuo: „Kažkas iš didžių Švento Rašto tyrinėtojų yra pasakęs, kad ten, kur įžengia poetas, šėtonas netenka savo valdžios. Ne veltui visi šėtoniški rėžimai stengėsi papirkt, sugundyti kaip nors visus poetus, kūrėjus.“
Dvasininkas ir rašytojas pripažino - kai poetas miršta yra baisu: „Žinoma, artimieji galvoja, kaip reikės gyventi be Marcelijaus, bet ir visa bendruomenė galvoja, kaip reikės gyventi be M. Martinaičio. Tik kai poetas miršta pajunti, ko netekai, kaip svarbu buvo klausytis poeto, įsijungti internetą ir kartais rasti paprastą M, Martinaičio pastabą ar kokį įvykio komentarą. Žinant, kiek daug už tų žodžių slypi ir kaip svarbu, kad jis mus palaiko.“
Atsisveikino A. Kubilius ir V. Landsbergis
Pirmadienį popiet M. Martinaitis į paskutinę kelionę buvo išlydėtas iš Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios.
Atsisveikinti ir palydėti poeto į atilsio vietą nuo 12 val. bažnyčioje susirinko per šimtą žmonių. Gėlių vainiką atnešė ir buvęs premjeras Andrius Kubilius.
Iš baltų rožių sudėtą vainiką konservatorių lyderis padėjo greta kitų ir minutėlei stabtelėjo prie M. Martinaičio karsto. Pareiškė užuojautą artimiesiems.
Likus 20 minučių iki išnešimo į bažnyčią įžengė ir Vytautas Landsbergis.
Porą paskutinių valandų iki karsto išnešimo bažnyčioje grojo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Jam dirigavo vadovas Donatas Katkus.
Bažnyčioje nuolat daugėjo žmonių. Kas su gėlėmis, kas tuščiomis rankomis stovėjo eilėje prie rašytojo karsto. Kiti sėdėjo bažnyčios suoluose. Šventovėje tvyrojo rami, pagarbi nuotaika.
Poeto žmona Gražina atrodė pavargusi. Prie jos nuolat ėjo žmonės, palinkę šnabždėjo jai žodžius. Šventovėje aidėjo M. Martinaičio kūryba.
