„Titnagas, jo skeltės yra sukurtos tokiu pat būdu, kaip būdavo daroma prieš tūkstančius metų. Jau tada žmogus bandė pasilengvinti gyvenimą. Jis nuo didelio titnago gabalo atsiskeldavo aštrų ir ploną dantį, kad galėtų įveikti tai, kam jo paties dantys buvo tiesiog per trumpi. O moteris su aštriu titnago auskaru turi būti elegantiška ir atsargi. Juk jis primena, kokia trapi riba tarp gyvybės ir mirties”, – kalbėjo S.Vaitiekūnas.
S. Vaitiekūnas, kadaise teisininko kontorą iškeitęs į laisvo menininko studiją, – vienas tų kūrėjų, kurių įkvėpimo šaltinis yra ne tik amžinosios žmogiškos būties problemos, bet ir šių dienų aktualijos.
Paroda „Sveiki sugrįžę į ateitį” atspindi visuomenėje bręstantį nerimą, visuotinę nuojautą, kad taip toliau tęstis nebegali. Ji liečia atvirą šios dienos nervą, nors po stiklais išdėlioti darbai labiau primena archeologinius radinius nei šių laikų papuošalus.
Į aštrius titnaginių auskarų kraštus lengvai galima įsipjauti. Todėl visa paroda apklijuota lipdukais, įspėjančiais, kad darbai gali būti pavojingi „jūsų ar per arti atsiradusio kito žmogaus sveikatai”.
„Joks normalus juvelyras tokių papuošalų nedarys”, – juokėsi S. Vaitiekūnas. Nors jo mažoji plastika seniai pelnė juvelyrų bendrijos pripažinimą, pats menininkas niekada nelaikė savęs šio cecho nariu. Jo manymu, šie darbai nėra papuošalai tradicine prasme. Nešiodamas aštrų ir trapų papuošalą negali pernelyg atsipalaiduoti, negali leisti sau užmigti. Visą laiką turi būti budrus.
„Apie tai primena visi šventraščiai, visos tradicijos. Nemiegokite, būkite budrūs. Mano darbai tarsi trumpoji žinutė „būk budri”. Ir vyras šalia turi būti budrus. Mat priėjęs prie tokį auskarą nešiojančios moters gali sužeisti ją arba save. Mes taip dažnai ir skaudžiai vienas kitą žeidžiame”, – svarstė menininkas.
Žinančių S. Vaitiekūno kūrybą nė kiek nestebino iš paprastų cementinių šaligatvio plytelių sudėlioti postamentai eksponuojamiems darbams. Bet išaiškėjo, kad iš tos pačios medžiagos pagaminti ir ant tų postamentų rodomi kaklo papuošalai.
„Anksčiau buvo sakoma, kad dulkė buvai, dulke ir virsi. O dabar, matyt, virsime šaligatvio plytelėmis. Kur šiandien rasi paprastų dulkių, jei visi nuolat brūžina šaligatvius ir asfaltą?” – kalbėjo S. Vaitiekūnas.
Paklaustas, ką jam reiškia artėjantis jubiliejus, menininkas juokavo, kad tai puiki proga parodyti, jog metų našta dar netrukdo įskelti kūrybos kibirkštį. Tik anksčiau prieš parodą jis galėdavęs nemiegoti tris paras, o dabar – vieną ar pusantros.
Todėl neatsitiktinai šalia niūrių ir kasdieniškų šaligatvio plytelių atsirado ugnies akmeniu vadinamas titnagas, kuriuo žmonės įskeldavo ugnį jau prieš daugelį tūkstančių metų.
Titnaginių darbų aštrumas – menininko provokacija, galinti padėti susivokti dabartinėje situacijoje, jo bandymas neleisti kitam užmigti ir neužmigti pačiam.
Prezidento Rolando Pakso rinkimų proga sukūręs gintarinį unitazą S. Vaitiekūnas pernai metė iššūkį ir gintarinių suvenyrų prekeivių pamėgtam Vilniaus senamiesčio rajonui. Jo sumanyta galerija „Terra recognita” (lietuviškai – atpažinta žemė) tapo tikra atgaiva nuo blizgančių niekučių pavargusioms akims.
Pilki lietuviški akmenėliai, linas, santūri sidabro gelmė. Dauguma galerijoje nuolat eksponuojamų ir parduodamų kūrinių nors ir nėra sentimentalūs, bet ir neagresyvūs, jaukūs.
