Aktorius ir režisierius L. Zelčius gimtadienį sutiko įprastoje vietoje – fotelyje, kuriame jam padeda įsitaisyti langą į pasaulį atstojanti žmona 79 metų aktorė Danutė Juronytė. Čia, kambaryje, delne spausdamas nedidelį radijo imtuvą L. Zelčius praleidžia daugiausia laiko.
L. Zelčius dažnai prašo žmonos paskaityti Maironio, Czeslawo Miloszo, Vytauto Mačernio eilėraščių arba klausosi Lietuvos radijo laidos „Vakaro lyrika“, iš kurios sklinda garsių mūsų šalies ir užsienio poetų eilės. Neretai aktorius išgirsta ir savo paties balsą – anksčiau jis skaitydavo Antano Miškinio, Vinco Mykolaičio-Putino kūrinius. Kuklus menininkų poros būstas kvepia knygomis, joms vos užtenka vietos lentynose.
Vyrui – radijo imtuvas
Sukakties proga žmona L. Zelčiui padovanojo naują radijo imtuvą ir iškepė jo mėgstamą varškės pyragą. Maloniomis staigmenomis tėvą taip pat pradžiugino dukterys Kristina ir Dovilė.
Aktoriaus galvoje dažniausiai sukasi mintys apie artimuosius. L. Zelčiaus ir jo žmonos namuose nuolat svečiuojasi abi dukterys, su savo šeimomis gyvenančios Kaune. 58 metų Kristina dirba psichologe, o 54 metų Dovilė – rašytoja.
Keturių anūkių susilaukęs menininkas troško išvysti giminėje berniuką. Ši svajonė išsipildė prieš 10 metų. Vienintelis provaikaitis Jokūbas Lukošius gali pasekti L. Zelčiaus pėdomis – berniuką traukia scena, jis lanko muzikos mokyklą.
Susipažino per gastroles
L. Zelčius ir D.Juronytė gegužės 14-ąją minės dar vieną šventę – 59-ąsias vestuvių metines.
Jųdviejų draugystė užsimezgė 1953-iaisiais. Kauno dramos teatro aktorius L. Zelčius tuo metu su kolegomis surengė gastroles į Panevėžio dramos teatrą, kuriame dirbo D. Juronytė.
Po premjeros vietos aktoriai ir svečiai bendravo prie vaišėmis nukloto stalo – Leonardas ir Danutė susėdo greta vienas kito. Aktoriai susituokė praėjus vieniems metams nuo šios pažinties.
Į Kauno santuokų rūmus jie nuėjo D. Juronytei atvykus į šį miestą per Panevėžio aktorių gastroles. Sumainiusi žiedus su savo išrinktuoju aktorė pasiliko laikinojoje sostinėje.
„Leo buvo labai atidus ir galantiškas. Mane žavėjo ir jo polinkis į poeziją. Mudu kartu iki paryčių skaitydavome Sergejaus Jesenino, kitų poetų eilėraščius“, – prisimena Kauno dramos teatre su vyru dirbusi D. Juronytė.
Susituokę aktoriai kelis dešimtmečius praleido VI forto rajone esančiame trijų kambarių bute, o 1983-iaisiais persikėlė į Kauno centrą ir gyvena čia iki šiol.
L. Zelčius buvo atsidavęs šeimai, bet, kaip ir daugelis kitų menininkų, nepasižymėjo praktiškumu. Sąskaitomis, pirkinių sąrašais, remontu ir kitais reikalais pirmiausia rūpinosi žmona.
Tiesa, 1985 metais šeimai įsigijus sodybą Šėtijų kaime (Šakių r.) L. Zelčius įrodė esąs geras statybų organizatorius – pats surado projektuotojus, o vėliau ir meistrus, kurie du kartus padidino namą.
Stebina vidutinybių šou
Sovietiniais laikais teatro aktorių algos, kaip ir dabar, buvo labai menkos – jos siekė vos 120 rublių per mėnesį. Todėl daugelis scenos meistrų vasarą vykdavo į kūrybines stovyklas, rengiamas įvairiose šalies vietovėse – Klaipėdoje, Trakuose, Molėtuose.
L. Zelčius ir D. Juronytė taip prisidurdavo prie atlyginimų mokydami saviveiklinių kolektyvų narius aktorinio meistriškumo. Aktoriai gyveno palapinėse be jokių buitinių patogumų.
„Dabar juokinga girdėti jaunų aktorių, dainininkų skundus, kad kokiame nors viešbutyje pritrūko rankšluosčių ar valandai dingo karštas vanduo. Mūsų laikais įvairūs nepatogumai buvo kasdienybė“, – pasakojo L. Zelčius ir D. Juronytė.
Jie stebisi, kaip šiais laikais galima iškilti neturint talento, bet nuolat kurpiant apie save skandalus, dalyvaujant menkavertėse televizijos laidose.
Kelyje – insultas
Skaudžiausią kirtį L. Zelčiui likimas smogė 1992 metais – jis patyrė insultą. Ši klastinga liga vos nenuvarė aktoriaus į kapus. Menininkas pasijuto blogai važiuodamas su žmona į savo sodybą Šakių rajone.
„Mūsų žiguliai keliskart staiga metėsi į kairę, prieš eismą. Kai vyras išlipo, pamačiau, kad jis visiškai nevaldo kairės rankos. Netoliese veikusios parduotuvės darbuotoja iškvietė greitąją pagalbą“, – mintimis į praeitį sugrįžo D. Juronytė.
Insulto ištiktas L. Zelčius du mėnesius buvo gydomas Kauno klinikose. Ligoniui buvo skubiai paskirti kraują skystinantys vaistai, sukėlę ūmius skrandžio negalavimus. Neatsigaunančiam nuo insulto aktoriui tuo pat metu reikėjo atlikti prakiurusio skrandžio operaciją.
Palatoje ant čiužinio nakvodavusi D. Juronytė meldėsi, kad vyras liktų gyvas. „Jei nebebus jo, nebeliks ir manęs“, – mąstė ji.
Teko keisti siužetą
Gydytojų prognozės nedžiugino net ir nuvijus mirtį – jie buvo įsitikinę, kad stipraus insulto į patalą nublokštas L. Zelčius nepajėgs vaikščioti. Tačiau gydomosios mankštos specialistai, kuriuos surado D. Juronytė, ligonį per porą mėnesių pastatė ant kojų.
Televizijos serialo „Giminės“ kūrėjams dėl L. Zelčiaus ligos teko taisyti scenarijų – personažas Lionginas Šeputis, kurį jis vaidino, taip pat susirgo.
Po insulto atsigavęs aktorius toliau vaidino seriale „Giminės“, o paskui – jo tęsinyje „Atžalos“, dirbo Kauno dramos teatre, dėstė aktorinio meistriškumo mokykloje. Aktoriaus karjerą jis baigė 2000 metais.
Ilgainiui menininkas ėmė jausti vis sunkesnes insulto pasekmes, paūmėjo kitos ligos.
Prieš 5 metus L. Zelčiui buvo nustatyta sunki akių liga – katarakta. Dabar jis mato tik šalia esančių žmonių siluetus. Be to, kairės kūno pusės paralyžius atėmė galimybę vaikščioti. Į vaikštynę įsitvėręs aktorius, padedamas žmonos, pasiekia virtuvę, tualetą, savo kambarį, bet tai jam kainuoja daug jėgų.
Paliko teatrą dėl vyro
D. Juronytė paliko teatrą, kad galėtų visą laiką skirti savo gyvenimo draugui. Moteris nuo ryto iki vakaro jį slaugo, ruošia valgį, tvarko namus.
Laisvesnėmis valandomis D. Juronytė nueina į Kauno dramos teatro spektaklius, bet neretai grįžta namo nesulaukusi jų pabaigos – 21 valandą reikia padėti vyrui atsigulti į lovą.
L. Zelčiumi rūpinasi ir dukterys su šeimomis, bet jos kartu negyvena, todėl didžiausias krūvis tenka D. Juronytei. Anksčiau ateidavo dvi slaugytojos, bet viena išvyko į užsienį, o kita pasiligojo.
Šių metų sausį L. Zelčius dėl kraujotakos sutrikimų ir įsismarkavusio bronchito buvo paguldytas į Kauno klinikinę ligoninę. Vaistai padėjo įveikti šiuos negalavimus. Pastaruoju metu aktorius jaučiasi žvalesnis. Jis domisi šalies naujienomis, prašo paskaityti laikraščių. Menininkas ramiai reaguoja į įvairias Lietuvos problemas: „Buvo ir blogesnių laikų, ištversime.“
D. Juronytė – emocingesnė: „Žmonės ieško teisybės, bet įstaigose neranda nieko, išskyrus kartėlį. Tai skatina emigraciją ir savižudybes.“
Dėmesys – istorijai
L. Zelčius didelę savo santaupų dalį išleisdavo knygoms. Be garsių grožinės literatūros plunksnos meistrų kūrinių, aktoriaus namuose nemažai vietos užima leidiniai apie Lietuvos istoriją – nuo valstybės kūrimosi XIII amžiuje iki naujausių laikų. Net iš kiečiausio miego prikeltas jis galėdavo iškart papasakoti apie svarbius mūsų šaliai įvykius, jų reikšmę.
Anot aktoriaus, kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo žinoti savo valstybės praeitį, jos laimėjimus ir praradimus, iškilius veikėjus.
Neatmesdavo pasiūlymų vaidinti
L. Zelčius gimė 1928 m. gegužės 9 d. Kaune, baigė šio miesto „Aušros“ gimnaziją. 1945–1948 m. lankė Kauno dramos teatro studiją. Šiame teatre pradėjo dirbti 1952 m., baigęs Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą. Nuo 1972 m. vadovavo Kauno politechnikos instituto studentų liaudies teatrui.
Menininkui pavykdavo įsijausti į skirtingus vaidmenis – jis galėjo puikiai suvaidinti ir prislėgtą, ir linksmą personažą. Aktorius neatmesdavo pasiūlymų vaidinti net ir būdamas labai užsiėmęs – jam atrodydavo, jog atsisakydamas apvils režisierių ir kūrybinę komandą.
L. Zelčiui 1988 m. buvo suteiktas Sovietų Sąjungos liaudies artisto vardas, o 1998 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Teatro scenoje įkūnijo Daktarą (spektaklis „Barbarai“), Protasovą („Gyvasis lavonas“), Tuzenbachą („Trys seserys“), Figarą („Figaro vedybos“), Moljerą („Moljeras“), Zajončeką („Generalinė repeticija“), Juokdarį („Karalius Lyras“), vaidino filmuose „Raudonmedžio rojus“, „Čia mūsų namai“, „Vizitas pas Minotaurą“, „Savaitgalis pragare“, „Giminės“, atliko daug kitų vaidmenų, statė spektaklius.
Teatro ir kino aktorė D. Juronytė sukūrė apie 80 vaidmenų, su vyru vaidino televizijos filmuose „Vilius Karalius“, „Giminės“, kai kuriuose spektakliuose.
