Mariaus Katiliškio kūrinių motyvais sukurta „Paskendusi vasara“ - tai spektaklis apie žmogų, apie jo tikėjimą, įpročius ir papročius. Jame - pasvalietiška tarme iškylanti mūsų tautos subtilių charakterių galerija, Lietuvos kaimas su senąja atributika, išmintimi ir humoru.
Režisierius J. Dautartas sukūrė virtinę scenų, kurias į vieną nuotaikingą reginį sujungia konstruktyvi ir funkcionali Virginijos Idzelytės scenografija. Mediniai vežimai virsta atskiriems epizodams reikalingais atributais, o drauge - simbolišku nykstančios Lietuvos ženklu.
"Dabar kaimo žmonės Lietuvoje sudaro 30 procentų mokesčių mokėtojų, jie taip pat talentingi kaip ir miestiečiai, kurių daugumos yra kaimietiškos šaknys, nors dabar jau stipriai atsiplėšta nuo savo senelių ir tėvų. Mane sudomino M. Katiliškio meilė paprastam žmogui. Jo kūryboje svarbus ir aistrų pasaulis, atvirumas, meilės istorijos“, - sakė J. Dautartas.
J. Dautartas, rašytojo Vlado Dautarto sūnus, gimęs 1953 metais Vilniuje, baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją ir įgijo aktoriaus specialybę. 1978-1983 m. studijavo Maskvos Lunačiarskio teatro meno institute, jį baigė su pagyrimu ir įgijo režisieriaus specialybę.
Dirbo Šiaulių dramos teatre aktoriumi, Panevėžio ir Kauno dramos teatrų režisieriumi. 1991-1992 m. įsteigė Panevėžio miesto teatrą „Menas“.
Statė spektaklius Šiaulių dramos teatre, Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, Kauno akademiniame dramos teatre ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.
Per visą kūrybinio darbo laikotarpį sukūrė daugiau kaip 40 spektaklių. Išskirtinį dėmesį skyrė nacionalinei dramaturgijai ir spektakliams vaikams bei jaunimui.
Spektakliai „Žentas“ (Vincas Krėvė-Mickevičius), „Atversk, angele, laiko knygą“ (Romas Gudaitis), „Mykolas Glinskis“ (Juozas Grušas), „Senojo gluosnio pasakojimai“ (Julius Dautartas) nominuoti už geriausią nacionalinės dramaturgijos režisūrą.
Nuo 1993 metų pasinėręs į politiką, tapęs vienu Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos steigėjų, Seimo nariu, J. Dautartas nutolo nuo kūrybinio darbo teatre, bet dabar į jį sugrįžta - šių metų vasarą laimėjo konkursą ir tapo naujuoju Mykolo Romerio universiteto teatro studijos vadovu.
„Tai didesnis iššūkis man nei studentams, - prisipažino režisierius. - Ši kūrybinė aikštelė trigubai atsakinga, nes dirbi su bręstančia asmenybe.“
Kita vertus, svarstė J. Dautartas, kai į madą grįžta renesansinis suvokimas, kad žmogus yra įvairialypė asmenybė, labai intriguoja galimybė suformuoti būsimam vadybininkui, teisininkui, ekonomistui ar filosofui tam tikrus jo gebėjimus - sceninės kūno kalbos, psichofizinių savybių, ieškoti nepakartojamo braižo atskleidžiant jaunuolių individualybes.
Naujasis teatro vadovas turi daug sumanymų, tarp kurių - skatinti kūrybą, rengti dramaturgijos seminarus, kviestis profesionalius aktorius ir dramaturgus. „Kartu kursime universitetinį teatrą, kurio žavesys, kad jis skiriasi ir nuo profesionalų, ir nuo mėgėjų“, - šypsojosi J. Dautartas.
Maždaug per porą mėnesių su studentais buvo pastatytas spektaklis „Filosofų ir mūzų sympozionas, arba Kad tos mintys nedūlėtų“.
„Tai prasmių spektaklis, kuriame netrūksta ir paradokso bei žaismės ar pasažų, kurie suteikia intelektualinės energijos. Be to, tikrai nėra daugiau tokio autorių kaip docentė Aleksandra Teresė Veličkienė, kuris taip išmaniai panaudotų antikos - graikų, romėnų - filosofų tekstus, į dramą įpintų antikinio pasaulio dievų panteono mitologiją, antikos žmonių papročių teisės pavyzdžius. Pjesė alsuoja antikos ir šiandienos pasaulio kolizijomis, pasakyčiau, kad tai - forma studentiškam teatrui, siekiant priminti ir modeliuoti pilietiškumą bei asmenybės kūrybiškumą“.
Pirmojo studentiško spektaklio išvakarėse J. Dautartas sakė jaučiąsis kaip studentas paskutinę dieną prieš egzaminą.
