Šiomis dienomis knygynus pasiekė nauja D. Kajoko knyga – nedidelių eseistinių tekstų rinkinys „Lapės gaudymas” (LRS leidykla). Joje rašytojas įtikinamais ir žaismingais kalbiniais blyksniais tarsi užsklendžia metų metus narpliotas kūrybos, tikėjimo, prasmės ieškojimo temas.
Ruošdamasis pašnekesiui su D. Kajoku, gimusiu po Dvynių ženklu, nutariau pasidomėti, ką apie jį sako žvaigždės. Internete susiradau pirmą pasitaikiusį horoskopą – jo sudarytojų teiginiai pasirodė intriguojami.
Ar tie teiginiai taiklūs ir teisingi, paklausiau paties D. Kajoko. Aišku, tikėjausi, kad atsakymai atskleis bent kelis šio rašytojo mąstymo ir pasaulėžiūros atspalvius. Nesuklydau.
– Horoskopas teigia, jog birželio 12–21 d. gimusių žmonių pagrindinis šūkis, svarbiausias dalykas – protas. Ar sutinkate?
– Iš dalies sutinku. Nesakau, jog pasižymiu kažkokiu superprotu, bet turiu dėti labai daug pastangų kovai su juo, kad jis nevyrautų kitų sąmonės dalių atžvilgiu. Jos, kaip žinoma, ne mažiau svarbios.
Taigi šia prasme horoskopo teiginys gal ir teisingas, bet man tai – ne į gera. Juk nuolat turiu kovoti. O gaila. (Juokiasi.)
– Ar, kaip teigia horoskopas, esate optimistas, gyvenimą matantis labai aiškiai?
– Pastaruoju metu tikrai esu virtęs dideliu optimistu. Džiaugiuosi gyvenimu, buvimu. Jaučiu, kad viskas yra gerai. Bet yra taip gerai, kad nėra nei gerai, nei blogai.
Tai savotiška geroji buvimo rutina, kai nėra nei euforijos, nei nusivylimo, tačiau yra stuburas, branduolys. Šia prasme esu optimistas.
– Dar vienas horoskopo teiginys – realistas, tačiau apgaudinėja save tikindamas, kad pasaulyje nėra blogio. Ar tai apie jus?
– Gali būti. Tik nesu tikras, ar sutinku su žodžiu „apgaudinėja”. Gal kaip tik sako teisybę, kad pasaulyje nėra blogio? Galbūt tai yra didžioji tiesa? Gal blogį išgalvojo žmogaus protas? (Šypsosi.)
– Pasak horoskopo, turėtumėte būti įsitikinęs, kad tikrąją laimę galima susikurti tiktai asmeninėmis pastangomis, todėl stengiatės tokia linkme skatinti ir šviesti aplinkinius. Ar taip ir yra?
– Esu tikras, kad laimę žmogus gali susikurti tik pats.
Man labai patiko kažkieno posakis, kad nesigilindamas į kito sielą gali būti nelaimingas, tačiau jeigu nesigilinsi į savo sielą, tikrai būsi nelaimingas. (Juokiasi.)
– Ar jūsų kūrybą, ypač eseistiką, galima laikyti minėtu siekiu šviesti aplinkinius, aišku, be visa kita?
– Pastaruosius dešimt metų manau, jog bet kuriam geram meno kūriniui tam tikras didaktinis elementas yra būtinas. Juk didaktika yra kitas dalykas nei tas, kuriam mes neretai suteikiame neigiamą prasmę.
Aš didaktika vadinu tai, kai patiri ką nors gyvybiškai svarbaus ir tuo nori pasidalyti su kitais – jauti, kad tiesiog privalai pasakyti, jog yra varteliai, pro kuriuos einant įmanoma išvysti gėrio ir grožio spindulių. Tai juk tam tikri pamokymai, ar ne?
Bet aš esu prieš labai kategorišką tiesos sakymą. Jei, pasak rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio, žodžiuose bus vien teisybė ir jokio švelnumo, vadinasi, juose nebus ir tiesos.
