Tačiau vakare, kai „Eglės“ sanatorijos klube rodomi vaidinimai, kuriuos atvežė Maskvos teatrai „Na Maloj Bronnoj“ ir J. Vachtangovo vardo, vaizdas pasikeičia.
Kita energija. Jaudulys, kuris paprastai apima, kai esi prie žiūrovų apgulto teatro. Lyg rizikuotum nepatekti, nors turi bilietą. „Maskvoje negausi bilietų į šituos teatrus, apie J. Vachtangovo teatrą nė nesvajok“, girdisi rusiškas komentaras.
Druskininkuose vyrauja rusakalbė publika, daug jos ir festivalio spektakliuose. Nemažai ir lietuvių. Yra kam vaidinti, nedarant nuolaidos, kad čia kurortas. Ką tai publikai siūlo naujas tarptautinis festivalis?
Vaidina jau dešimt metų
Ketvirtadienį festivalio scena priklausė „Trims aukštoms moterims“ iš teatro „Na Maloj Bronnoj“. Edwardo Albee pjesę režisavo Sergejus Golomazovas. Apie režisierių po šio spektaklio premjeros Maskvos kritikai rašė, kad jis pernelyg ilgai nepastebėtas, nors laikytas jaunu talentu, o „Trys aukštos moterys“ pagaliau privers įsiminti jo vardą.
Tai buvo prieš dešimt metų. Vadinasi, spektaklis brandus. Žinoma ir jo sukūrimo istorija: aktorės Jevgenija Simonova ir Vera Babičeva alko darbo ir suprato, kad nori vaidinti drauge.
Režisierius pasiūlė joms „Tris aukštas moteris“: tai vienos moters likimas, papasakotas per tris amžiaus tarpsnius, skirtus trims aktorėms. Personažai pavadinti raidėmis - A, B ir C.
92 metų A vaidina J. Simonova, ją slaugo 52 metų B - V. Babičeva, o jos reikalus tvarko 26 metų C - Zoja Kaidanovskaja, aktorių J. Simonovos ir Aleksandro Kaidanovskio duktė.
Spektaklis, surepetuotas aktorių butuose ir pirmą kartą parodytas teatro instituto GITIS mokomojoje scenoje, vėliau priimtas į teatro „Na Maloj Bronnoj“ repertuarą. Jeigu dešimt metų vaidinamas, vadinasi, žiūrovų mėgstamas.
Santūri aktorės klounada
„Trijų aukštų moterų“ traukos priežastis - J. Simonovos asmenybė, jos kino vaidmenys. Iš spektaklio recenzijų galima suprasti, kad tie kino vaidmenys, ypač jaunystės Princesė Marko Zacharovo „Paprastame stebukle“ buvo ir kebli patirtis, amžina kaukė, pro kurią sunku įžiūrėti kitokią J. Simonovą. „Trys aukštos moterys“ jai padėjusios išsivaduoti iš „peraugusios princesės“.
Scenos priekyje sėdi visiška senutė, nos aktorės veidas be grimo raukšlių, tik nubalintas. Tai klouniškas personažas, aktorės nugludintas kone juvelyriškai.
J. Simonova sulėtina ir išryškina kiekvieną A judesį - pavyzdžiui, nosinės sulankstymą nosiai išsišnirpšti. Arba juoką, kuris panašesnis į ritmišką atsidūsėjimą. A balsas gergždžia, vos prasibrauna pro nebeklusnią burną.
Aktorė nieko nedaro juokinimui! Santūri klounada - koks keistas, retas ir patrauklus derinys. Ir pati A - panirusi į save, kartais išnyranti su kokiu prisiminimu. Šitas personažas prikelia atminty aktorių Jurijų Nikuliną - liūdnąjį klouną.
Antrai spektaklio daliai visos trys aktorės persirengia baltais vestuviniais krinolinais, sėdasi ant aukštų baltų kėdžių ir, skambant valsui, gauna po monologą su kulminacija. Kiekviena - savo amžiaus tarpsnio dramai papasakoti.
Liūdnasis klounas išnyksta, J. Simonova lieka be jokio grimo, kalba savo balsu ir verkia tikromis ašaromis per monologą apie „20 metų visiškos vienatvės, tik su savo atsiminimais“.
Pirmoje dalyje nuo jos vaidybos akių negalėjai atplėšti, o partnerės atrodė tik kaip asistentės. Antrosios dalies išpažintys lyg ir teikė galimybes atsiskleisti visoms trims, bet panėšėjo į isteriškų riksmų koncertą su valsais. Galbūt taip švelninamas, sklaidomas pasakojamo gyvenimo tragizmas. Galbūt tai rusiško temperamento sceninė raiška.
Po vaidinimo - žiūrovių eilės su gėlėmis jų paauglystės Princesei.
Svetima ir juoda tarp baltųjų
Kai teatro apgultis pasidaro tokia tiršta, kaip prieš J. Vachtangovo teatro pasirodymą šeštadienį, net festivalio rengėjus apima siaubas, pramaišiui su pasitenkinimu. Ar sutilps visi į 400 vietų salę? Sutilpo 450.
Teatras atvežė režisieriaus Michailo Citriniako spektaklį pagal Jeano Anouilh'o pjesę „Medėja“, o pagrindinį vaidmenį kūrė Julija Rutberg, publikai taipogi pažįstama iš ekrano vaidmenų.
Spektaklio atsiradimo istorija mažumėlę panaši į „Trijų aukštų moterų“ - aktorė alko darbo. Rimas Tuminas jau vadovavo J. Vachtangovo teatrui ir skatino trupę ne pasyviai laukti vaidmenų, o patiems surasti, ką norėtų sukurti. „Medėja“ - 2011 metų premjera teatro mažojoje scenoje.
J. Rutberg tarytum sutverta Medėjos vaidmeniui. Net jos žemas prikimęs balsas tinka pervargusiai klajoklei, kuriai liko paskutinė naktis - po dešimties metų meilės ir kovų su Jazonu. Dėl jo ji paliko savo karališkus namus, vogė, žudė, o šią naktį svetimame krašte, palikta mylimojo, persekiojama, ji dar turi apsiginti ir nepralaimėti.
Tai moteris karė, vilkė, patekusi tarp vyrų, šitos žemės šeimininkų, lengvai traiškančių jiems netinkančiuosius.
Tą pabrėžia ir Viktorijos Sevriukovos kostiumai: Medėja aprengta tamsiai, nuolat smunkančiais nuo pečių marškinėliais, beformėmis žygio kelnėmis, auliniais batais, o Jazonas, jo būsimas uošvis karalius Kreontas ir apsauginiai - baltais drobiniais kostiumais.
Herojai pavargo nuo grumtynių
Marijos Rybasovos scenografija - apskritas kilimas - apibrėžia siaurėjančią Medėjos erdvę. Baltieji vyrai suvynioja svetimšalės kilimą, pakabina jį ant didžiulio kablio, nusileidusio iš palubės, ir tas ryšulys tampa tarytum Medėjos viso gyvenimo kupra-kuprine.
Tiesa, kai jis ima skrieti ratu, truputį primena Adomo Jacovskio cerkvę-šmėklą iš Rimo Tumino „Revizoriaus“. Gera įtaka, ar ne?
Kai Medėja, apsisprendusi nužudyti vaikus ir save, išsitepa veidą miltais, irgi prisimeni lietuvišką teatrą. Istorijon nukeliavusį Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani...“, pavyzdžiui, arba Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją...“.
„Medėja“ turi tiek trenksmų, vizualaus galinės uždangos krutinimo, šviesos ir garso efektų, choreografiškai brutalaus herojų judesio (apsikabinimai, tampymai, nugriovimai), kad kamerinis vaidinimas ima panėšėti į veiksmo filmą, kompiuterinį žaidimą su „gyvybėmis“.
Aktoriai, atrodo, bando prasiskverbti pro tokią dekoratyvią poetiką. Išlikti žmonėmis, ne skaitmeniniais personažais. Andrejaus Zareckio ciniškas Kreontas - veikiau ne karalius, o nusikalstamos grupuotės pavargęs vadas (pavargusių geriečių Kreontų matėme pakankamai kituose vaidinimuose).
Grigorijus Antipenka galbūt aiškiausiai vaidina Jazono trauką būti tiesiog žmogumi, ne nuotykių ieškotoju, ne kariu, ne varžovu - jeigu tai įmanoma. Nuovargis šitam personažui irgi būdingas. Štai ir spektaklio punktyras: išsekimas nuo gyvenimo, sklidino grumtynių, nusikaltimų, aistros.
Po tokio turinio nebėra kelio į ramybę ir švelnumą. Gal dėl to ypač graži Medėjos ir Jazono scena, kai jis prisimena jų meilės pradžią, o Medėja ilsisi ant jo rankų - kaip anuomet.
Finalas priklauso Jazonui. Greta nusižudžiusios Medėjos ir jų vaikų kūnų (simbolinių - kruvini skudurai) Jazonas duoda baltiesiems vyrams nurodymą „sudeginti visa tai“ - nes reikia tęsti gyvenimą. O veidas nuožmus, vadinasi ir gyvenimo tęsinys bus toks pat.
Tačiau festivalio gyvenimo tęsinys - vėlgi eilės gerbėjų su gėlėmis pamėgtiems aktoriams, ovacijos jiems ir festivalio prezidentui R.Tuminui. Ir konkursinių vaidinimų vakarai, prasidedantys jau antradienį.
