Nuolatiniai Baroti galerijos lankytojai, tamsioje parodų salėje pamatę sudėliotas iš įvairaus dydžių ir formų lubas siekiančias tuščių kartono dėžių rietuves su paslaptingomis arkomis, šiek tiek suglumo. Kai kurie smalsuoliai, tyrinėdami blyškių šviesų nutviekstą keistą konstrukciją, netgi jautėsi neramiai - vis laukė kažkokios provokacijos.
L.Praudzinskaitei šis darbas - dar viena pastanga veikiau intuityviai negu racionaliai išsiaiškinti, kaip žmogų veikia komunikacijų kanalais sklindantys informacijos srautai: „Bandžiau perteikti santykį tarp to, ką jau turime ir to, kas dar tik įgyjame. Kiek ir kokių žinių žmogus gali savyje sutalpinti ?. Tai, kas nebereikalinga, turbūt slenka į mūsų atminties „šiukšliadėžes“ ir sudūlėja kaip materialus dalykas“.
Nuolatinį informacijos kaupimą pavaizdavusi kaip savotišką „atminties dėžių“ pildymą L.Praudzinskaitė šį procesą skirsto į etapus: iš visur plūstančių žinių atranka, jų nusodinimas atminties kloduose, rūšiavimas pagal propaguojamų vertybių kriterijus. Iš fragmentų konstruojama visuma. Tai, kas sukaupta, vėliau, įgijus naujos patirties, kinta, ilgainiui gali iš dalies arba visiškai pradingti iš atminties. „Viską galima schematizuoti, įsprausti į tam tikras formas. Kartono dėžės man - pats geriausias talpumo simbolis. Iš tokių medžiagų sudėliojau „atminties dėžutes“. Kurdama šią instaliaciją norėjau pabrėžti įgytų žinių laikinumo pojūtį“, - kalbėjo parodos autorė.
Trečiąją tokių kartono instaliacijų parodą surengusi L.Praudzinskaitė sakė, jog kūrybos procesas ją praturtino, sužadino naujų minčių. Pagrindiniai rėmėjai, prekybos tinklo „Senukai“ darbuotojai, menininkę aprūpino žaliavomis - parduotuvėms nereikalingomis kartono dėžėmis.
Menininkei atrodo, kad ši tema jau išsemta: „Tai - paskutinysis mano sumanyto ciklo darbas. Tikriausiai jį paversiu pelenais“.
˙
