Režisierius pailgą studijos erdvę sostinės Ašmenos gatvėje skiria laboratorinei teatro kūrybai, naujo aktorių buvimo, nepatirto bendravimo su žiūrovais bandymams. Tokiais tikslais čia vaidinami spektakliai „Dugne“ – su personažais prie vieno ilgo stalo beveik kartu su publika, „Paskutinė Krepo juosta“ – su herojumi, veikiančiu tarp atėjusiųjų. „Žuvėdros“ metu žiūrovams paliktas menkas studijos galo (pradžios?) plotas, o personažų vietos čia pat. Kaip ir prieš spektaklį „Dugne“, jie laukia besirenkančių žmonių.
Kai Arkadina (Nelė Savičenko), Trigorinas (Darius Gumauskas), Sorinas (Darius Meškauskas), Dornas (Dainius Gavenonis) ir kiti chrestomatiniai „Žuvėdros“ herojai bus pakviesti žiūrėti, kaip vaidina Nina Zarečnaja (Gelminė Glemžaitė), priešais O.Koršunovo publiką susės Trepliovo (Martynas Nedzinskas) publika.
Kaip Michaelio Haneke‘s „Meilėje“: veidrodinis susirinkusiųjų atspindys. Personažai priešais personažus. Vieni nuo kitų – realūs nuo sukurtų – mažai kuo skiriasi. „A.Čechovas „Žuvėdroje“ kalba apie naujoves teatre, o būtent to mes ir siekėme visus penkiolika metų”, - tokią mintį O.Koršunovas stengėsi pabrėžti prieš premjerą. Ir patikslino: „Kai sakau, jog visos mūsų patirtys sutelktos į „Žuvėdrą“, daugiausia omenyje turiu aktorių. Pradėjome suvokti, jog mūsų aktorius scenoje veikia kitaip.”
Didžioji studijos erdvė skirta intymiam „Žuvėdros“ vaidinimui. M.Nedzinsko Trepliovas čia yra svarbiausias žmogus, bet ne dėl to, kad jis, kaip ir O.Koršunovas, siekia „naujų formų“. Tai menininkas, kurio tikėjimą didžiais kūrybos tikslais, meno galia abejingiausiai sutrypė tie, kuriems menas yra tiesiog reiškimosi, pozavimo terpė. Jis troško šviesti, o jį pastūmė kaip įkyrią kliūtį.
O.Koršunovo „Žuvėdra“ – menininko naikinimo istorija, kurią režisierius tyrinėja ne vienu pastarųjų metų spektakliu. Ištroškusiems subtilios, tiesiog talentingos vaidybos į šitą spektaklį tiesiog būtina veržtis.
