J.J.Baier pažįstama „Scanoramos” žiūrovams. Prieš porą metų ji pristatė dokumentinį filmą „Gėdos namai” apie naktinį Berlyno gyvenimą ir transseksualę Chantal.
Režisierė nėra transseksualų gyvenimo stebėtoja iš šalies. Ji pati patyrė tai, apie ką pasakoja ekrane, – ir lyties keitimą, ir prostituciją, kuri tampa vieninteliu išlikimo šaltiniu, kai transseksualus asmuo niekur kitur nėra toleruojamas.
– Finaliniuose „Gėdos namų” titruose padėkojate „seserims”, kurios dirba gatvėje ir kurios galbūt atspindi Chantal praeitį arba Julijos dabartį. Gal toks ir yra jūsų filmų tikslas – palaikyti transseksualus, teikti informaciją „iš už uždangos”?
– Kai filmavome Chantal, buvome su ja ir gatvėse, kuriose ji dirbo. Sutikome kelias dabartines darbininkes. Man buvo savaime suprantama, jog turiu bent padėkoti joms, kad bendravo su mumis. Bet toji padėka turi ir daugiau prasmės.
2009-aisiais, kaip tik tada, kai filmavome „Gėdos namus”, transseksualės, kurios dirbo gatvėse, buvo žiauriai puolamos. Kai kurios buvo primuštos, kitos subadytos. Tuo metu filmuota Julija mums pasakojo, kad užpuolikai šaukė: „Viena iš jūsų turi mirti!” Tas interviu yra „Julijoje”.
– Juliją sutikote, kai dirbote bare. Esate pasakojusi, kad laukdama klientų fotografuodavote visas, kurios tada ten dirbo. Kodėl būtent Julija tapo jūsų antrojo filmo heroje?
– Nes Julija buvo ir tebėra nepaprasta. Visos merginos, kurias fotografavau ir su kuriomis pati dirbau, yra savitos, bet Julija išskirtinė. Ji išsilavinusi – kalba kone tuzinu užsienio kalbų, daug skaito, domisi literatūra, istorija, menu. Anuomet ji buvo tikra gražuolė – geidulinga auksaplaukė dievaitė žeminamoje aplinkoje. Labiausiai žavėjo tai, kad Julija buvo mergina iš kitur. Kaip Patti Smith dainoje: „Už visuomenės ribų – štai kur aš noriu būti.”
Niekada nesutikau kito žmogaus, kuris nepaisytų jokių kompromisų. Jai rūpi tik laisvė, o ne buvimas mašinos sraigteliu. Ji nėra pasirašiusi nė vienos socialinės sutarties.
– Kaip Julija reagavo į filmavimą? Ar ji kartais suvaidindavo save?
– Visi filmo veikėjai žinojo, kad yra filmuojami. Julija sugebėjo priimti veikiančią kamerą kaip savo kasdienybės dalį. Niekada neturėjau su Julija problemų, nerežisavau jos, nes ji pati atsako už kiekvieną savo poelgį.
– Su Julija vykote ir į Klaipėdą, kurioje ji nesilankė 12 metų. Ką pamatėte ir supratote stebėdama Juliją, susitinkančią su buvusiais kaimynais, mokytojais?
– Man tai prilygo žingsniui į jos praeitį – asmenišką, keistą ir drauge gražią. Be abejo, pajutau, kad ją slegia kiekviena sekundė jos ankstesnio gyvenimo mieste. Kita vertus, į Klaipėdą vykau ne jos ginti ar ko nors teisti. Kad ir kaip būtų, supratau, kodėl ji turėjo palikti tą miestą.
Sutikti Julijos mokytojus buvo nuostabu. Ne tik dėl to, kad jie šilti, rūpestingi, atviri žmonės. Jie man padėjo pamatyti, kokia Julija buvo praeityje.
– „Julijos” vokiškoji premjera įvyko Hamburgo, o pasaulinė Venecijos festivaliuose. Kaip reagavo žiūrovai?
– Niekas neišėjo seanso metu. Tai šį tą reiškia, ar ne?
– Ar Julija matė filmą?
– Taip. Ji su manimi viešėjo Hamburgo ir Venecijos festivaliuose ir atsakinėjo į publikos klausimus.
– „Juliją” rodys ne tik „Scanorama”. Nuo lapkričio pabaigos jūsų filmą matys keleto Lietuvos miestų žiūrovai. Ko jiems palinkėtumėte?
– Po vieno seansų manęs paklausė, ar šis filmas sukurtas siekiant išbandyti žiūrovų tolerantiškumą. Suprantu, kad siūlome ne romantinę komediją. Bet šis meno, o ne propagandos kūrinys tikrai buvo filmuojamas ne kaip testas. Nepateikiame jokių vertinimų, nieko nekaltiname.
Pasakojame istoriją apie mums brangią Juliją, kuri prieš 12 metų atvyko į Berlyną kupina vilčių ir stulbinamai graži. Julijos likimas jaudina mus. Mes jautėme, kad jis turi būti papasakotas.
