Nors vakar po Vilnių vaikščioję Trys Karaliai neužsuko į Lietuvos rašytojų sąjungą, tačiau ši diena turbūt įsimins Aidui Marčėnui. Šis 53 metų poetas pelnė tradicinę minėtos sąjungos premiją.
A.Marčėnui apdovanojimas įteiktas už visai neseniai pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Tuščia jo“. Kai kurie kritikai „Tuščia jo“ jau vadina viena geriausių šio poeto knygų, kurioje įvairiomis formomis improvizuojama gyvenimo ir kūrybos temomis.
Anksčiau dar ir Trijų Karalių premija vadintas Lietuvos rašytojų sąjungos apdovanojimas išskirtinis tuo, kad laureatą renka kolegos rašytojai.
– Esate pelnęs jau bene visas šalies literatūros premijas. Ar kartais nesinori pasakyti: „Tuščia jų“? – paklausiau A.Marčėno.
– Į premijas norėtųsi žiūrėti kaip į pridėtinį dalyką, kuris neturėtų būti labai svarbus. Bet taip nepavyksta, nes pelnius premiją vis tiek apima geros emocijos.
Premijos suteikia galimybę pasitikrinti savo darbo prasmingumą, nors ir žinai, kad tai yra iliuzija – jas teikia ne dievai, o žmonės. Kita vertus, ir tai yra gerai – šitaip žmonės pagerbia žmones. Juk jei kuri gerai, premijos neišvengiamos.
– Atsimenu, šviesaus atminimo poetas Sigitas Geda, pelnęs Lietuvos rašytojų sąjungos premiją, ištarė, kad jam šis apdovanojimas yra bene mieliausias, nes jį skiria savi, kitaip tariant, kolegos, kurie irgi rašo. Kuo jums išskirtinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija?
– Kai esi lyg ir visomis premijomis apdovanotas, norisi būti kokios nors nepelniusiam. Tada jautiesi gyvas, o ne muziejinis eksponatas, apie kurį niekas net nekalba, nes visiems ir taip viskas aišku.
Lietuvos rašytojų sąjungos premija teikiama labai gražiu laiku. Tai lyg ir paskutinis anų metų, lyg ir pirmasis šių metų apdovanojimas.
Be to, kokia kompanija! Štai pasigyriau poetui Liudvikui Jakimavičiui, kad pelniau Rašytojų sąjungos premiją. Jis pasidžiaugė, kad į gerą kompaniją patekau. Matyt, tą kompaniją ir sudaro L.Jakimavičius. (Juokiasi.)
– Bent anksčiau šis apdovanojimas buvo vadinamas dar ir Trijų karalių premija. Koks jūsų santykis su religinėmis šventėmis?
– Gražus. Kultūringas. Religijos man – svarbi kultūros dalis. Kiekviena religinė šventė yra prasminga.
Jai prasmę suteikia ne tik tos religijos kontekstai, bet ir kiti dalykai. Tarkim, krikščioniškųjų švenčių prasmė glūdi ne tik krikščionybėje, bet ir pagonybėje, kurią ji užkloja.
– Įvertintoji knyga vadinasi „Tuščia jo“. Ne kiekvienas, ypač jaunesnis, supras, ką tai reikšia?
– Šį pavadinimą galima perskaityti ir taip: tu š... čia jo. Arba: tu čia jo š... (Juokiasi.)
Kalbant rimčiau, „tuščia jo“ – labai plati sąvoka, kurios gal ir neverta aiškinti. O angliškai puikiai kalbantis šiuolaikinis jaunimas gali ją išsiversti kad ir į „let it be“.
Taip vadinosi paskutinė „The Beatles“ plokštelė. Galima sakyti, kad šia knyga mano gyvenime baigiasi „bitlų“ laikotarpis. Dabar pradėsiu solinę karjerą! (Juokiasi.)
– Naujoje knygoje ryškus atsigręžimas į jaunystės kūrybą. Gal galite iš savo patirties pasakyti, kuo skiriasi jauno ir jau subrendusio poeto kūrybiniai pasauliai?
– Labai sunku pasakyti. Kiek besuksi, būdamas senas eilėraščio neparašysi. Jį parašo tik vaikas. Kol tavyje tas vaikas gyvas, tol jis ir rašo – tiek jaunystės, tiek senatvės eilėraščius.
Jaunystėje buvo daugiau laisvės, nežinojimo, atsitiktinumų, nebijojimo suklysti. Dabar irgi bandai daryti tą patį, tik tam reikia daugiau pastangų, nes daug ką žinai ir esi patyręs – vis mažiau erdvės, kur gali suklysti, nepataikyti. Juk, kaip sakė Osipas Mandelštamas, eilėraštis yra taiklus nepataikymas.
Mano ankstesnėje esė knygoje „Sakiniai“ yra du teksteliai šia tema. „Jaunystės poezija“ skamba taip: „Poezija visu ryškumu pasirenka tą, kuriam gyvenime jau niekas nebešviečia. Tai jos ta stebuklinga šviesa. Tai jo tie įspūdingi šešėliai.“
Na, o „Senatvės poezija“ susideda iš tokių sakinių: „Užsimirštu, kad viską, ką sugebėjau, jau parašiau. Rašau, kad prisiminčiau. Kitų priežasčių nebėra.“
Atmintis – išties svarbus poezijos elementas. Dėl to senatvės poezija labai dažnai yra įdomesnė, sodresnė už jaunystės.
Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatai
Praėjusio amžiaus laureatai: L.Gutauskas už romaną „Vilko dantų karoliai“ (1992), A.A.Jonynas už eilėraščių rinktinę „Nakties traukinys“ (1993), J.Kunčinas už romaną „Tūla“ (1994), H.A.Čigriejus už eilėraščių knygą „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“ (1995), N.Miliauskaitė už eilėraščių rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ (1996), O.Baliukonė už eilėraščių rinkinį „Bokštai“ (1997), D.Kajokas už poezijos rinktinę „Meditacijos“ (1998), R.Granauskas už knygą „Gyvulėlių dainavimas“ (1999).
Šio amžiaus laureatai: V.Kukulas už poezijos rinkinį „Aštuoni gėli vakarai“ (2000), J.Vaičiūnaitė už eilėraščių rinkinį „Debesų arka“ (2001), S.Geda už eilėraščių rinktinę „Sokratas kalbasi su vėju“ (2002), P.Dirgėla už romaną „Ceremonijų knygos“ (2003), S.Parulskis už romaną „Trys sekundės dangaus“ (2004), S.Jonauskas už eilėraščių rinktinę „Žolės balsas“ (2005), A.Puišytė už poezijos rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“ (2006), R.Klimas už romaną „Maskvos laikas“ (2007), L.Jakimavičius už eilėraščių apysaką „Elio“ (2008), D.Kalinauskaitė už novelių knygą „Niekada nežinai“ (2009), D.Petrošius už eilėraščių knygą „Aoristas“ (2010), K.Platelis už eilėraščių rinkinį „Karstiniai reiškiniai“ (2011), A.Jakučiūnas už apsakymų vainiką „Lalagė“ (2012), A.Šlepikas už romaną „Mano vardas – Marytė“ (2013), A.Marčėnas už eilėraščių knygą „Tuščia jo“ (2014).
