Pasak muziejininkės, knygos sudarytojos Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės, J.Jablonskytės-Petkevičienės gyventas laikas - XIX a. pabaiga ir beveik visas XX a. - buvo kupinas istorinių įvykių: Lietuva buvo caro Rusijos imperijoje, pagaliau tėvynė tapo nepriklausoma valstybe, bet vėl pateko į sovietų imperijos sudėtį. Buvo pergyventos dvi revoliucijos, du pasauliniai karai. Ramų kūrybinį gyvenimą nutraukė katastrofiški įvykiai, palaidoję daugybės žmonių svajones, ir giliai sukrėtę Petkevičių šeimą.
„Čia žmogus esi centras viso gyvenimo, čia pasidarai liekana“, - rašė Julija viename laiške vyrui, teisininkui Tadui Petkevičiui į kalėjimą Sibire.
Minint J.Petkevičienės gimimo šimtmetį, muziejininkė Kazimiera Galaunienė rašė: „Ji priklausė Kauno meno mokyklos auklėtinių vyresniajai kartai. Antrojo pasaulinio karo įvykiai ir Lietuvos okupacija ilgiems dešimtmečiams išbraukė J.Petkevičienės vardą iš meninio gyvenimo. Puikus bendrasis ir specialusis išsilavinimas, kūrybiniai darbai ir visuomeninė veikla buvo žinomi tik siaurame šeimos bei artimųjų rate, kuriame spinduliavo ši tauri ir šviesi asmenybė. Joje niekas nebūtų įžvelgęs nė mažiausios pastangos būti reikšminga.“
Per knygoje publikuojamus laiškus ir atsiminimus atgyja ir kitų J.Petkevičienės giminių bei bičiulių šeimų istorijos: brolių Konstantino ir Vytauto Jablonskių, sesers Onos Landsbergienės, Laucevičių, Lozoraičių, Gustaičių ir kitų.
Knygos žanras sunkiai apibrėžiamas. Tai nėra memuarai, nors pateikiami dukterėčios, sūnėnų, anūkės ir amžininkų atsiminimai. Tai - ne dokumentų rinkinys, nors cituojami archyviniai išrašai, gausu nuotraukų, sudaryta išsami asmenvardžių rodyklė.
