Neramus būdas – iš tėvo
R.Šaparnis neslepia – visas jo gyvenimas labai spalvingas. „Tikriausiai iš tėvuko paveldėjau potraukį kūrybai. Jis per vakarą iš pliauskos padarydavo važiuojantį garvežį“, – pagarbiai prisimena jau mirusį tėvą vyriškis. Jis spėja, kad ir neramią „dūšią“ iš gimdytojo paveldėjo. “Jis išsiskyrė su mano motina, dar du kartus jį apvesdinau. O ir man pačiam šeimos gyvenimas nenusisekė. Tėvukas į Šiaurę buvo nuvažiavęs, aš – dar toliau“, – randa panašumų Panevėžyje gimęs ir augęs vyras.
Nieko bendro su dailės mokslais R.Šaparnis tikina niekada neturėjęs. Tiesiog kadaise mokantis Panevėžio 2-oje mokykloje (dabar – V.Žemkalnio gimnazija – red.) paaugliui labai patiko piešimo pamokos, kur vaikus mokė profesionalūs dailininkai. „Matyt, kažkas iš jų pamokų įstrigo mano galvoje, niekada problemų dėl piešinio kompozicijos neturėjau“, – nesikuklina vyriškis.
Kai tik turi galimybę, jis pasidomi ir profesionalių menininkų kūryba. „Stasys Krasauskas, Stanislovas Kuzma – mano mėgstamiausi autoriai, sekiau jų kūrybą“, – sako panevėžietis. Jis apsiskaitęs, gali mintinai padeklamuoti Pauliaus Širvio ar savo kūrybos eilėraščius.
P.Širvio eilėraščio „Užmirštoji taurė“ eilutes jis yra užrašęs ir viename savo piešinyje. Tiesa, ne paprastai, o morzės abėcėle. O štai vieno savo eilėraščio kelis posmelius kitame piešinyje jis yra užrašęs veidrodiniu būdu.
Kovo pabaigoje baigęs gydymo kursą šis panevėžietis užvers ligoninės duris ir išeis į nežinią. „Gamta – visų namai“, – bando juokais nuleisti klausimą, kur apsistos išėjęs iš ligoninės, vyriškis. Jis įsitikinęs, kad susiras pastogę. „Man sekasi – iki pirmo sniego visuomet susirandu, kur apsigyventi“, – optimistiškai nusiteikęs savo namų neturintis R.Šaparnis.
Dėl savo klystkelių ir benamio dalios jis neneigia buvęs ir pats kaltas. Todėl ir pagalbos iš artimųjų nesitiki. „Jeigu kada autobiografiją rašyčiau, spalvinga knyga išeitų“, – sako benamis. Klasės draugai – žinomi žmonės
Panevėžio 2-oje vidurinėje mokykloje R.Šaparnis mokėsi 8 metus. „Su Gediminu Kazlausku, buvusiu Aplinkos ministru, du klasės storuliukai buvom, su ultratriatloninku Vidmantu Urbonu kurį laiką net viename suole sėdėjome“, – vardina Rimantas ir pats nusistebi, kaip skirtingai jų gyvenimai susiklostė.
Po aštuonių klasių R.Šaparnis išėjo į profesinę mokyklą mokytis tekintojo specialybės. Iš tiesų norėjo tapti graveriu, tačiau jų tais metais mokykla neruošė. Tapo aukščiausios kategorijos tekintoju, nemažai metų dirbo pagal specialybę.
Būdamas 23 metų, R.Šaparnis susituokė, tačiau santykiai nesusiklostė. Šeimos neišgelbėjo ir gimę trys vaikai – po 9 metų santuoka iširo. Nei su vaikais, nei su buvusia žmona vyriškis jokių santykių nepalaiko. „Turiu anūką, tikiuosi, kad gal jam kada parūps, koks jo senelis buvo. Gal ir mano piešiniai jam pateks“, – slapta viliasi klajokliu virtęs panevėžietis.
Iš Šiaurės spruko nuo vedybų
„Kai „meškiukai“ Lietuvoje atsirado, 1993 metais, išvažiavau į Šiaurę“, – pasakojo panevėžietis. „Mano akmuo – ametistas. Perskaičiau, kad jo galima aptikti Kolos pusiasalyje, prie Andalakšos miesto. Ten ir nuvažiavau“, – apie kelionę į kitą tuometės Sovietų Sąjungos pakraštį pasakojo R.Šaparnis.
Andalakšos, ties kuria eina poliarinis ratas, apylinkėse lietuvis tikina praleidęs... 1 dieną ir 1 naktį. „Pusę metų tęsėsi diena, pusę metų – naktis“, – juokiasi Šiaurės pašvaisčių iki soties prisižiūrėjęs vyras. Sako ten sutikdavęs labai įdomių žmonių – nuo vietos brakonierių iki Maskvos generolų.
Iš egzotiško lietuvio akiai krašto R.Šaparnis prisipažįsta sprukęs po maždaug pusantrų metų, kai tenykštė jo draugė ėmė jį spirti tuoktis.
Piešiniai sudomino švedą
Tačiau iškart į Lietuvą vyriškis negrįžo. Kelerius metus jis praleido Rusijoje, Baltarusijoje. Kartą tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) panevėžietį nuo bado išgelbėjo jo piešiniai. Leningradietis bičiulis verslininkas neilgam išvažiavo į užsienį, leido jam pagyventi savo bute. „Bet pinigų pamiršo palikti“, – dabar juokiasi liūdną situaciją prisiminęs pusamžis vyriškis.
Sumanė ką nors nupiešti ir pabandyti parduoti. Tam reikėjo nebrangių priemonių: popieriaus lapų ir juodų šratinukų. Lietuvis nupiešė kelis piešinius ir nunešė į gatvę, kur savo kūrybą pardavinėjo daugybė dailininkų. „Atėjo švedai su vertėja ir du mano piešinius nupirko už 100 dolerių“, – pasakojo tais laikais įspūdingą sumą gavęs savamokslis menininkas. Iškeitus užsienio valiutą į rublius, namo jis parsinešė pilną maišelį banknotų.
1994-aisiais, per Jonines, klajoklis grįžo į Lietuvą. Sąžiningai prisipažįsta, kad čia jo niekas nelaukė. „Tėvas jau buvo miręs, o su motina mums sunkiai sekasi bendrauti“, – sako R.Šaparnis. Įskaudintas jis jaučiasi ir visiškai su juo nenorinčių bendrauti savo seserų. Pavyzdžiui, viena jų sudegino motinos namuose laikytas brolio drožtas medines skulptūras.
Apkeliavo visą Lietuvą
Ir tėvynėje ilgai vienoje vietoje R.Šaparnis neužsibūdavo. „Per penkerius metus Lietuvą pėsčiomis apėjau – gyvenau įvairiose vietose : Birštone, Varėnoje, Palangoje“, – sakė iš atsitiktinių darbų dažniausiai pragyvenantis vyriškis. Neretai jis apsiimdavo kokią sodybą prižiūrėti, tuo pačiu ir pastatus paremontuoti ar kokius ūkio darbus nudirbti.
Netikėtas smūgis vyriškiui buvo, kai daugiau nei prieš dešimtmetį smarkiai sušlubavo jo sveikata, užpuolė plaučių ligos. Atsidūrusio Vilniaus ligoninėje R.Šaparnio medikai nenudžiugino – paaiškino, kad jam likę gyventi vos treji ar ketveri metai.
Tačiau vyriškis jau kelis kartus viršijo šį jam skirtą gyvenimo limitą. „Pastaruosius 5-6 metus išsilaikiau be gydytojų. Ir raktikaulį pats išsigydžiau, ir lūžusią koją“, - pasakojo panevėžietis. Traumų jis patyręs pačių įvairiausių. „Kybartuose rankos pirštą pasitrumpinau, pas motiną diskiniu pjūklu kairės rankos sausgysles persipjoviau“, – vardina R.Šaparnis.
Ligoninėse atsiduoda kūrybai
Medikus neramios sielos panevėžietis mini geruoju. Jis džiaugiasi, kad gydomas ligoninėse turi galimybę visiškai pasinerti į piešimą. „Vilniuje daktarai mano darbus vadindavo „Šaparnio šmėklomis“, – juokiasi vyriškis.
Šiuo metu Panevėžio ligoninės Pulmonologijos skyriuje besigydantis vyriškis čia surengė pirmąją gyvenime parodą – dideliame į koridorių išeinančiame savo palatos lange iškabino keliolika savo piešinių.
Iš pirmo žvilgsnio net nesuprasi, kokia technika šie piešiniai nupiešti. „Aš pats vadinu pieštine grafika“, – paaiškina vyriškis, beveik kiekvieną popieriaus lapo centimetrą nuspalvinantis juodos spalvos šratinuku. Tuose juodai baltuose darbuose – daugybė smulkių detalių, todėl nenuostabu, kad prie vieno A3 formato popieriaus lapo savamokslis dailininkas praleidžia net iki 50 valandų, o vienam piešiniui nupiešti sunaudoja 4-5 tušinukus.
Nemažai savo darbų – originalų ar reprodukcijų R.Šaparnis yra išdalinęs. „Neturiu nei interneto, nei savo tinklalapio. Todėl dovanoju savo piešinius, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų“, – sakė savamokslis menininkas.
Vedėją nustebino benamio kūryba
Panevėžio ligoninės Pulmonologijos skyriaus vedėja Vanda Šukienė žino apie šio paciento meninius sugebėjimus. Ji neprieštaravo, kad savo palatos langą jis papuoštų originaliais piešiniais.
Vedėją stebina R.Šaparnio kruopštumas – juk visą piešinį savamokslis dailininkas padengia paprastu tušinuku. „Gilūs tie jo paveikslai, su mintimi. Ne taip, kaip kai kurių dailininkų, kai pirmiausia perskaitai pavadinimą ir tada bandai suprasti, kaip jis susijęs su darbu“, – sakė ilgametė gydytoja V.Šukienė. Jai tik neramu, kad po gydymo vyriškis išeis į niekur – niekas jo nelaukia.
