Aivaras Veiknys į kūrybos tėkmę įlieja gyvenimo šerpetas, nenudailintus artimųjų paveikslus, į sąmonę įsirėžusius vaiko metų potyrius ir regėjimus. Nepaisant šiurkštybių, – tai šviesos ir harmonijos pusėn einanti poezija. Paukštuko liudijimai yra fotografavimo poetinis žanras, – kai vaikas laukia pasirodant paukštuko. Autoriui jau paklūsta poezijos kalba, skirtingos vaizdų trajektorijos.
Knygos redaktorius, poetas Aidas Marčėnas apie autorių ir poeziją:
„Aivaras Veiknys – poetas. Eilėraščiu besikabinantis į gyvenimą – beviltiškai ir viltingai, dorai ir nepadoriai. Poetas iki paukščio kaulų tuštumų, poetas labiau, nei poetui derėtų. Todėl kartais nedera. Gražiai, it koks taperio pianinas.
Aistringai išgroti net klasikines dermes, kurių karštligiškai ieškoma ir – kaip paukštukas liudija – vis dažniau randama: tiek asmeninėje biografijoje, tiek dar asmeniškesnėje, nors kartais vis dar į kitas panašioje, bet jau ir iš vienatinio, nepakartojamo gyvenimo išsiskleidžiančioje poezijoje. Poezijoje, kurioje savo darbą jau dirba kalba – o tai (visų eiles rašančiųjų dėmesiui: tik tai) reiškia, kad čia kalbame apie tikrą poetą.
Taip, sugroti dermes ne itin derančiu instrumentu – štai kur melodija, verčianti suklusti, pajausti. Susimąstyti ir apie atlikėjo galimybes, ir apie poezijos perspektyvas.“
