Pirmojo pasaulinio karo metais senas meno tradicijas puoselėjančios Gurlittų šeimos atstovė, jau 1914-aisiais užsirekomendavusi kaip puiki ekspresionistė, tapo Raudonojo kryžiaus savanore ir dirbo gailestingąja seserimi Vilniaus Antakalnio ligoninėje, o laisvalaikį skyrė kūrybai. Šaltiniuose minima, kad 1917 metais C.Gurlitt buvo surengusi parodą Vilniuje. Čia ji susipažino ir su savo mylimuoju, dailės kritiku Pauliu Fechteriu, įvertinusiu ryškų jaunos menininkės talentą. Deja, vos 29-erių tesulaukusi dailininkė ekspresionistė C.Gurlitt pasitraukė iš gyvenimo, nesugebėjusi įveikti ją kamavusios egzistencinės krizės, kuri užklupo po Pirmojo pasaulinio karo stengiantis įsitvirtinti Vokietijoje kaip nepriklausomai menininkei.
H.Portzui pirmuosius nepelnytai pamirštos menininkės darbus pavyko įsigyti iš Josepho Facho galerijos Frankfurte, kur jie atkeliavo iš dailininkės mylimojo šeimos. Kitas litografijas H.Portzas įsigijo iš C.Gurlitt draugų, atsiliepusių į galerininko skelbimą laikraštyje. Pats H.Portzas menininkę atrado domėdamasis XX a. pradžios Dresdeno meno istorija. Šių metų balandį jo privačioje galerijoje „Kunsthaus Desiree“ Hochštate buvo atidaryta C.Gurlitt ir jos aplinkos menininkų paroda „Laisvas kambarys Corneliai Gurlitt, Lottei Wahlei ir Conradui Felizmulleriui“.
Pasak H.Portzo, Gurlittų šeimos istorija byloja, kad didelę dalį C.Gurlitt kūrinių sunaikino jos motina, norėdama nuplauti dukters savižudybės gėdą, tačiau kita jos kūrinių dalimi rūpinosi brolis, meno istorikas Hildebrandas Gurlittas, kuris, nepaisant iš dalies žydiškų šaknų (viena jo senelių buvo žydė), buvo vienas iš keturių nacių patikėtinių, rinkęs meno vertybes planuotam įsteigti Fiurerio muziejui Adolfo Hitlerio gimtajame Lince. H.Gurlittas, gausiai nacių finansuojamas meno vertybėms įsigyti ir taip pat konfiskuodavęs nacių vadinto „išsigimusiu menu“ (jam buvo priskiriami avangardo, žydų kūrėjų darbai) kūrinius iš Vokietijos muziejų, sugebėjo įtikinti pokario ekspertus, kad dėl žydiškos kilmės jis pats buvo persekiojamas nacių, o dauguma jo surinktų kūrinių per karą pradingo. Tačiau H.Gurlitto sūnaus Corneliaus, kuris gyveno kaip visiškas atsiskyrėlis, bute Miunchene prieš keletą metų surasta ir pasaulyje didžiulio atgarsio sulaukusi tūkstantinė „išsigimusio meno“ darbų kolekcija liudija ką kita. Kol kas ne visi rasti kūriniai yra paviešinti. H.Portzas turi pagrindo manyti, kad tarp dar nepaminėtų meno vertybių gali būti ir C.Gurlitt darbų.
C.Gurlitt grafikos darbai - dovanoti kūriniai ir kiti dailininkės darbai iš asmeninio H.Portzo fondo - muziejaus Tolerancijos centre bus eksponuojami nuo pavasario. Jei dešimtmečius kruopščiai slėpta H.Gurlitto kolekcija pagaliau bus atverta meno pasauliui, galbūt atsiras galimybė būsimoje parodoje pristatyti ir neatrastus dailininkės kūrinius. Kaip ten bebūtų, talentingos ekspresionistės darbai palaipsniui atranda savo „kambarį“ meno istorijoje.
