Artimųjų pageidavimu su Maestro atsisveikinkime pagerbdami Jį vasaros žiedu.
--------------------------------------------
Ak, Leo... tik taip buvom įpratę kreiptis į Tave...
Kilpomis ir užutėkiais tekanti gyvenimo upė vis ataidi buvusių sėkmių pilnatvės bei „tuštybės mugių“ garsais, nušvinta senų bičiulių atvaizdais, deja, vis dažniau dingstančiais už paslaptingų Nežinios vartų...
Šit, dar vienas varpo dūžis: išėjo ilgametis sceninės lemties aktorius ir režisierius, Kauno dramos pažiba, įtaigus, talentingas menininkas Leonardas Zelčius.
Daugelį metų man teko eiti greta tos pačios scenos kūrybiniais takais, būti partneriu, vaidinti jo statytuose spektakliuose, mudviejų bendra pažintis siekia daugiau nei pusę amžiaus, tad širdis ir protas reikalauja bent trumpo virtualaus pokalbio „ties varteliais“. Deja, Tu jau esi anapus, o aš prie pat jų.
Mielas ir gerbiamas mano lemties broli, Leo! Regis, Visatos Šeimininkas, dovanodamas būtį, nepašykštėjo padabinti Tavo Lemties vyksmo įvairių spalvų spektrais – nuo šviesių – džiaugsmingų – ligi pačių tamsiausių, grėsmingų ir skaudžių. Ypač prisimenant Tavo pastarųjų poros dešimčių fizinės negalios metus. Tikriausiai nelabai teisingi yra vienos populiarios dainos žodžiai „Tu numegzk man, mama, kelią...“. Mamos mums suteikia tik kryptį, postūmį ir paramą, o kelią privalome megzti patys. Turime patys jį dabinti, puoselėti bei tinkamai sudėvėti Apvaizdos dovanotas „Eglės“ geležines kurpes. Tatai Tu įvykdei su kaupu, mūsų, dar tebeesančios kartos atmintyje palieki per šimtą meistriškai sukurtų vaidmenų teatro spektakliuose, televizijos projektuose ir kine.
Daugelis puikiai prisimena lanksčių intonacijų Tavo balsą radijo vaidinimuose ir daugelyje nuostabiai perskaitytų literatūros kūrinių (ypač poezijos), skambėjusių eteryje ir gyvai. Labiausia mokėdavai įsijausti ir susitapatinti su lietuvių autorių kūriniais. Nors, prisimenu, esi pasakojęs apie savo nevisiškai lietuviškas šaknis – Tu kaip ir „ braliukas“ – latvis... Tavo tėvelis nuo tos šalies, nuo Daugpilio... ir pavardė Zelcs... sakei, kad ainiai ir dabar tenai tebegyvena. Tačiau mama lietuvė ir Tu gimęs čia – Kaune. Tu visą savo gyvenimą buvai karštas lietuvybės skleidėjas – patriotas. Buvai „baltas ant Baltijos kranto“... broliukas. O visų kūrybinių darbų įvardinti aš nesiimu, nesugebėsiu. Be to, aktoriaus tokia dalia, kad žmonės pamini jų vardus prisimindami pačius ryškiausius darbus.
Iš Tavo sukrautos didžiulės kraičio skrynios, šiandien drįsčiau ištraukti vieną pirmųjų (po aktorinių studijų Maskvoje GITIS'E), buvusią to laiko merginų „svajonę“ linksmuolį kirpėją Figaro – dar diplominiame spektaklyje „Figaro vedybos“... ir gal Tuzenbachą – tragiškai įsimylėjusį lyriką Antono Čechovo „Trijose seseryse“... Žinoma, dar Faibčiką Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. Nepyk, pakaks. Aišku, dar Tavo darbai Lietuvos televizijos repertuare, ypač reikšmingame pirmajame po Nepriklausomybės atgavimo lietuviškame seriale „Giminės“, kur sukūrei įsimintiną Šepučių dinastijos patriarcho vaidmenį. Vien šių kūrybinių sėkmių aidais dar ilgai lydėsi mūsų krašto kultūros ir meno istoriją.
Beliko paminėti ir pasidžiaugti dar viena didžiule sėkme Tavo gyvenimo tėkmėje – tai šeima. Visų pirma nuostabioji, rūpestingoji ir atkaklioji šviesios atminties žmona, scenos partnerė, bendramintė Danutė Juronytė, ištikima gyvenimo draugė – Tavo sunkiųjų išbandymų Rūpintojėlė... ir dvi puikios dukros – Dovilė bei Kristina, kurios įžymių tėvelių įtakoje, regis, pačios „mezga“ savo asmeniškus ir visuomenei reikšmingus kelius.
Lyg ir viskas. Žinoma – ne. Visko vienu ypu neaprėpsi, atsigręžęs prie tų Didžiosios Slapties „vartelių“. Tik noriu dar pacituoti mūsų teatro repertuare buvusios Justino Marcinkevičiaus pjesės teksto žodžius:
„...Lig ir būta,
Lig nebūta,
Lig sapnuota –
Na, žodžiu, –
Pasisėtum žalią rūtą
Ir pradėtum nuo pradžių...“
Geros kelionės, Leo!
Teatralų vardu Antanas Žekas
