Lietuvos operos mėgėjai gyvena išskirtinio scenos įvykio – Roberto Wilsono režisuotos G.Puccini operos „Turandot“ laukimu.
Ji įvyks jau greitai – kovo 1-ąją. Kad laukimas neprailgtų, teatras kviečia pasinerti į operos muzikinius slėpinius, pasidomėti socialiniais bei filosofiniais kontekstais.
Tapo gulbės giesme
„Visa muzika, kurią esu sukūręs iki šiol, palyginti su ta, kurią rašau dabar, man atrodo farsas“, – rašė G.Puccini apie „Turandot“ nežinodamas, kad gyventi jam tebuvo likęs pusmetis.
„Turandot“ – nakties drama. Operos veiksmas prasideda mirties bausme niūriame, kraujo užpiltame mieste.
Pirmajame veiksme princesė Turandot neprataria nė žodžio: ji tik pasirodo kaip šaltas mėnulis, kaip mirties kaukė. Antrajame veiksme piešiamas poetiškas žvaigždėtos nakties paveikslas. Ir tik finale laiminga atomazga siejama su saulės patekėjimu.
Žymiausioje „Turandot“ operos arijoje skamba Kalafo šauksmas: „Nessun dorma! Nessun dorma!“ („Niekas nemiega! Niekas nemiega!“). Todėl geriau nemiegoti ir kuo daugiau sužinoti apie operos mėgėjų laukiančią įspūdingą premjerą.
Atvers operos slėpinius
Vasario 24 d. 15.30 val. Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje įvyks pirmasis „Turandot“ sutiktuvių pokalbis „Dekonstruojant operą: „Turandot“.
Jame dalyvaus pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas, operos kritikė Polina Liapustina ir socialinių mokslų daktarė Ieva Koreivaitė. Pokalbį moderuos LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas Julijus Grickevičius.
Vasario 25 d. 18 val. LNOBT Raudonojoje fojė įvyks susitikimas su „Turandot“ režisieriumi Robertu Wilsonu. Jį moderuos R.Wilsono mokinė Gintarė Minelgaitė, dvi vasaras praleidusi režisieriaus įkurtame „Watermill“ centre Niujorko Long Ailande.
Pokalbis vyks anglų kalba be vertimo į lietuvių kalbą. Į susitikimą klausytojai galės patekti pro LNOBT paradines duris. Renginį bus galima stebėti ir tiesioginėje transliacijoje LNOBT feisbuko paskyroje.
Vasario 26 d. 19 val. LNOBT kamerinėje salėje paskaitą tema „Atskleidžiant Turandot: auka ir pasiaukojimas G.Puccini operoje“ skaitys operos kritikė, tarptautinio operos naujienų portalo „OperaWire“ bendradarbė P.Liapustina.
Paskaita vyks anglų kalba be vertimo į lietuvių kalbą. Į Kamerinę salę paskaitos klausytojai galės patekti pro teatro bilietų kasų fojė.
Vasario 27 d. 17 val. LNOBT kamerinėje salėje „Turandot“ pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas M.Pitrėnas atskleis operos partitūros slėpinius.
Savo pasakojimą apie artėjančią premjerą jis žada iliustruoti muzikinėmis „Turandot“ citatomis. Į Kamerinę salę klausytojai galės patekti pro teatro bilietų kasų fojė.
Magiškų vaizdų kūrėjas
2018 metais Madrido Karališkajame teatre įvykusi pasaulinė „Turandot“ premjera yra antroji R.Wilsono statyta G.Puccini opera („Madam Baterflai“ Paryžiuje 1993 m.). R.Wilsonas šiame pastatyme ėmėsi ne tik režisieriaus, bet ir scenografo bei šviesų dailininko vaidmens.
LNOBT jau buvo rodomas vienas meniškiausių jo darbų – koprodukcija su Paryžiaus „Chatelet“ teatru Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Joną“ inscenizacija.
Plačiai žinoma ir R.Wilsono kartu su kompozitoriumi Philipu Glassu 1976-aisiais sukurta netradicinė opera „Einšteinas paplūdimyje“.
Ji trunka beveik penkias valandas – žiūrovai kada panorėję gali išeiti ir vėl sugrįžti. („Sostinė“)
Pripažinimą pelnė Europoje
R.Wilsonas gimė 1941 m. Teksase (JAV). Jau vaikystėje jo kambarys smarkiai skyrėsi nuo jaunesniosios sesers kambario, nes būdavo idealiai tvarkingas, be jokio nereikalingo daikto. Vizualinė švara tiek buityje, tiek mene iki šiol jam išliko labai svarbi.
Baigęs mokyklą R.Wilsonas bandė sekti tėvo advokato pėdomis ir 1959–1962 m. studijavo teisę Teksaso universitete. Nusprendęs pakeisti veiklos sferą jis persikėlė į Niujorką, kur 1963–1966 m. studijavo architektūrą.
Tuo pat metu jis studijavo ir tapybą su dailininku G.McNeilu, žavėjosi G.Balanchine’o baleto spektakliais. Pats pradėjo kurti eksperimentinius spektaklius, nors tuo metu rimtai negalvojo apie teatro menininko karjerą.
1967 m. R.Wilsonas įsivaikino našlaitį – kurčią juodaodį berniuką R.Andrewsą, kurį gatvėje apgynė nuo smurtaujančio policininko. Bendravimas su juo įkvėpė teatro spektaklį „Kurčiojo žvilgsnis“ (1971 m.). Visiškoje tyloje vykęs keturių valandų trukmės spektaklis be žodžių nesudomino nei Niujorko teatro kritikų, nei žiūrovų. Tačiau jis buvo pakviestas į Prancūziją ir pelnė pripažinimą Europoje.
Vėliau R.Wilsono kūryba pelnė daugybę įvairių meno sričių apdovanojimų, tarp jų – ir Venecijos bienalės Auksinį liūtą.
