– Teatras, kinas, literatūra, radijas, dėstymas – visko labai daug jūsų gyvenime. O kas pačiai artimiausia? Kas atima daugiausia laiko, ko reikėjo daugiausia „ieškoti“?
– Esu sau pasakiusi, kad visa mano veikla, kuri kitiems žmonėms atrodo gana skirtinga, vis dėlto yra susijusi. Dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pratybų vedimas MO muziejuje, viešojo kalbėjimo pamokos, garsinimai, dubliavimai, darbas kine, teatre – man visa tai susiję su aktoryste.
– Tad aktorystė jums tarsi visa ko pradžia?
– Aktorystę vadinu mokslu apie žmogų. Ji apima daug sričių. Mano nuomone, aktorius kasdienybėje turi būti geras stebėtojas ir tyrinėtojas. Jis turi tirti gyvenimą, žmones, save.
O tam, kad save pažintum, suvoktum savo ribas, plėstum savo galimybes, kartais reikia patekti į įvairias, gal ne visada saugias ar patogias situacijas. Reikia bandyti ką nors nauja, nepažinta, neprarasti smalsumo. Vėliau ateina laikas ir poreikis dalytis visu tuo, ką pastebėjai, išmokai, sužinojai, patyrei, išgyvenai.
Visa mano veikla ir darbai man susijungia į visumą – kūrybinį procesą ir įdomų gyvenimą. Dar tai suteikia galimybę pažinti daug įvairių žmonių, įdomių asmenybių.
Buvo laikas, kai mano gyvenime vyravo teatras, dabar taip nėra. Tačiau tai vis tiek didelė mano gyvenimo dalis. Aktorinė patirtis man padeda visoje veikloje. Tikriausiai mano praktikės, o ne teoretikės patirtis ir leidžia man būti tam tikrose sferose.
– Kaip atsidūrėte MO muziejuje ir kas paskatino domėtis vizualinio mąstymo strategija, pagal kurią ir vedate pratybas?
– Kai mane pakvietė muziejus, iš pradžių pamaniau – kaip tai? Aš juk ne menininkė, ne meno teoretikė ir ne menotyrininkė. Tačiau pradėjus gilintis į vizualinio mąstymo strategiją, nėriau 100 procentų, mane suintrigavo.
Susitikdavau su MO muziejaus edukacijos projektų koordinatore, vėliau prie mūsų prisidėjo didelę patirtį turinti edukacijų meno muziejuose specialistė iš Belgijos Karen Vanhercke. Gavau daug medžiagos ir beveik pusę metų skyriau šiai metodikai tyrinėti. Ilgainiui viskas susidėliojo į vietas ir dabar labai natūralu, kad aš čia esu.
Aš užaugusi tarp menininkų, visą vaikystę buvau apsupta meno – tėvai, seneliai, sesė dailininkai, MO kolekcijoje yra nemažai mano tėvo darbų. Kai vedu pratybas, irgi būnu tarp menininkų darbų, kuriuos mačiau nuo pat vaikystės, o jų autorius pažįstu nuo mažų dienų.
– Tad vis dėlto apie ką yra jūsų pratybos „Patirk meną MO: vizualiniai atradimai su Aldona Vilutyte“?
– Tai pratybos pagal vizualaus mąstymo strategiją. Jis siūlo būdą, kaip pažinti meną, ir sykiu lavina apsilankiusiųjų mąstymo ir bendravimo sugebėjimus. Žmonės stebi meno kūrinius, o aš skatinu juos diskutuoti. Nagrinėdami ir mąstydami balsu, žiūrovai stengiasi atrasti prasmę meno kūrinyje. Prasmę kiekvienas atranda ir sukuria pats, o ši strategija tiesiog prisideda prie estetinio tobulėjimo skatinimo.
Platūs ir aktyvūs svarstymai, diskusijos padeda ugdyti kritinį mąstymą, komunikacinius įgūdžius ir drąsą interpretuoti meną. Aš pateikiu vieną būdų – kaip ateiti ir būti parodoje, kaip žiūrėti ir stebėti meną, analizuoti meno kūrinius, ieškoti savo asmeninio santykio. Šios vizualinio mąstymo pratybos sutampa ir su MO muziejaus vizija, kad atėjęs žmogus yra bendrakūrėjas, partneris, įnešantis savo indėlį. Ir kiekvienas gali turėti savo nuomonę.
– Žodį edukacija daugelis sieja su vaikais, mokykla. Kodėl ne vaikams?
– MO muziejuje vyksta pratybos pagal vizualinio mąstymo strategiją vaikams, bet aš pastaruoju metu su vaikais nedirbu. Nors jaunystėje dirbau ir stovyklose, ir teatro studijoje, ir turėjau daug spektaklių vaikams. Ilgainiui didėja atsakomybės jausmas ir dabar net nežinau, ar turiu tam reikalingų savybių, ypač kantrybės.
Dirbti su vaikais yra didelė atsakomybė. Mokytojos, dirbančios su vaikais, yra didvyrės. Juk anksčiau Lietuvoje mokytojai ir gydytojai buvo prestižinės profesijos, ir aš manau, jog taip ir turi būti.
– Jūs vedate edukaciją suaugusiems. Kaip jie pasiduoda jūsų žaidimui? Kaip sekasi juos sudominti?
– Svarbiausia labai aiškiai pateikti buvimo taisykles. Įvardyti, ką mes šiandien darysime ir kaip būsime su meno kūriniais bei vieni su kitais. Pratybos turi labai aiškias dalis. Mes pradedame mažoje erdvėje nuo reprodukcijų, atvirukų ir tik vėliau pereiname į parodų salę. Šiaip kviečiu tai priimti kaip žaidimą.
– Kokia jūsų pagrindinė užduotis?
– Raginu žmones kuo ilgiau pabūti prie vieno kūrinio, stebėti jį, kalbėti. Yra sukurta VMS (vizualaus mąstymo strategijos) klausimų sistema, kuriuos užduodu skatindama žmones dalytis savo mintimis, įspūdžiais ir pastabomis. Ir čia nėra teisingų ar neteisingų atsakymų, nereikia atspėti, kas čia pavaizduota ar ką menininkas norėjo šiuo paveikslu pasakyti. Svarbu, ką kiekvienas mūsų mato paveiksle, ir tuo dalytis.
Mano pagrindinė užduotis sukurti žmonių grupei tinkamą atmosferą, įvesti į kontekstą, kad jie jaukiai jaustųsi ir išdrįstų kalbėti. Tai yra pokalbis su žmonėmis apie tai, kokius jausmus, impulsus sukelia pats meno kūrinys, todėl dalyviui nereikia menotyrininko žinių. Stengiuosi sužadinti jų smalsumą pirmu impulsu, tai, ką padiktavo paveikslas, o tik po to domėtis plačiau.
Todėl su pratybų dalyviais pabūname prie vieno kūrinio, kalbame apie jį ir tik vėliau gilinamės, koks jo pavadinimas, autorius. Pratybų tikslas nėra baigtinis rezultatas, svarbus ir įdomus tampa pats procesas. Sužadinti norą toliau domėtis, gal dar kartą ateiti prie paveikslo, to pačio kūrinio, jau pasiskaičius apie autorių, laikotarpį, kontekstą.
Per pratybas su grupe būnu prie tų pačių pagal VMS atrinktų darbų. Įdomu tai, kad nors pratybų jau buvo nemažai, nė vienos nebuvo tokios pačios. Su kiekviena žmonių grupe vis išgirstu ką nors naujo, kitokio ir tai suteikia man galimybę dar daugiau atrasti tuose kūriniuose. Taip vyksta pačio žiūrovo kūrybinis procesas.
Labai smagu, kad į pratybas jau naujoje didžiojoje parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ ateina tie patys žmonės, kurie buvo pirmose pratybose ankstesnėje parodoje.
– Kaip būti parodoje žmogui, nežinančiam, kaip joje būti? Kaip nebijoti būti su menu ir prie meno?
– Kai papasakojau savo bičiuliams, jog vedu tokias pratybas, susilaukiau šio klausimo. Daugelis mūsų yra buvę pasaulinio pripažinimo susilaukusiuose muziejuose, tačiau vis dar nežino, kaip būti parodoje. Kažkas lyg ir vyksta, tačiau norisi rezultato.
Girdime: menas ne man, aš čia nieko nesuprantu ir t.t. Dažnai kūrinius vertiname pagal girdėtus vardus, biografijas ar sukurtus filmus. Galbūt nekreipdamas dėmesio į visą kontekstą, stabteltum prie kūrinio, kurio autoriaus nesi girdėjęs, ir pamatytum ką nors artima sau. Manau, jog ši strategija yra taikoma MO muziejuje, nes atitinka muziejaus pasaulėžiūrą.
Menas prieinamas kiekvienam: čia laukiami tiek profesionalai, tiek pro šalį einantys žmonės. Tad šios pratybos parodo vieną būdų žmonėms, kurie jaučia smalsumą susipažinti su menu, tačiau nėra dažni galerijų, parodų lankytojai. Tarsi pirmas žingsnis, vienas pasiūlymų, kaip būti su paveikslais.
Esu tos nuomonės, kad į Luvrą atvažiavus galbūt užtenka du darbus pamatyt, o gal ir vieną, o ne per dvi valandas apibėgti visą muziejų. Dažnai girdime diskusijas: ar reikia meną suprasti? Ar išgyventi? Ar pajausti?
Man atrodo, kad kiekvienas meno kūrinys, paveikslas, spektaklis, filmas, kurį pamačiau, ar eilėraščio eilutė, kurią perskaičiau, muzika, kurią išgirdau, lieka manyje ir daro įtaką mano gyvenimo sprendimams ir pasirinkimui.
