Režisierius A.Puipa po ketverių metų grįžo į didįjį kiną ir sukūrė bene 20 metų brandintą literatūros kūrinio ekranizaciją – filmą švedų rašytojo Torgny Lindgreno romano „Kamanių medus“ motyvais.
Naujasis darbas radosi iš režisieriaus simpatijų skandinavų literatūrai, kultūrai ir žmonėms.
„Perskaitęs T.Lindgreno romaną pagalvojau, kad būtų visai smagu sukurti skandinavišką filmą savotiška bibline tema: apie dviejų brolių – tarsi Kaino ir Abelio – amžiną abipusę neapykantą, apie trečio žmogaus atsidavimą be aiškesnių motyvų būti su jais iki galo.
Prieš beveik du dešimtmečius planavome kurti šį filmą su švedais – buvo prodiuseris, scenarijaus autorius.
Deja, tuomet neatsirado pinigų, scenarijų perpirko norvegai, vėliau švedai, kol vėl atkeliavo pas mus.
Autorius – Švedijoje žinomas dramaturgas Jonas Cornellis, kuris, ačiū Dievui, dar gyvas, geranoriškai perleido mums scenarijaus autoriaus teises“, – pasakojo A.Puipa.
Mėgindamas „prisipratinti senatvę“ A.Puipa naujajame filme rodo du pagyvenusius brolius – Einarą (akt. Juozas Budraitis) ir Kasparą (akt. Povilas Stankus). Juodu nebendravo visą amžinybę, nors namus skiria tik upė. Jie kasdien stebi vienas kitą iš toli, žino, kada kuris kūrena krosnį, eina miegoti, uždega šviesą, ir... laukia vienas kito mirties.
Brolių ryšys nutrūkęs dar jaunystėje, tada, kai abu mylėjo tą pačią moterį, vardu Mina (akt. Asta Stankūnaitė). Vienam ji buvo žmona, o kitam – meilužė. Mina abiem pagimdė sūnų. Vienas jį vadino Etanu, kitas – Vincentu.
Einaras gerai prisimena tą vasarą, kai sūnus žuvo. Abu broliai buvo kalti dėl jaunuolio mirties. Šis tragiškas įvykis dar labiau sustiprino nesantaiką ir visiems laikams atėmė ne tik sūnų, bet ir mylimąją Miną. Nuo tada broliai vienas nuo kito atsitvėrė amžina tylos ir neapykantos siena.
Visas nesantaikos purvas į paviršių iškyla tuomet, kai Einaro ir Kasparo gyvenime netikėtai atsiranda dar viena moteris – Izabelė (akt. Viktorija Kuodytė).
Trumpam apsistojusi pas vieną jų, ji pasilieka pusmečiui ir tampa tiltu tarp šių užsispyrusių senukų.
Izabelė keliskart per dieną irstosi medine valtimi nuo vieno upės kranto prie kito, verda broliams valgį, plauna grindis, prausia senus jų kūnus, kūrena krosnį, klausosi istorijų ir bando juos sutaikyti.
„Ji tas brolių istorijas siurbia. Todėl simboliškai kita tylos pusė yra 40 metų neišsikalbėjimo, kai gyventa vienatvėje. Pagaliau jie rado tarpininkę, kuriai gali papasakoti visas savo istorijas. Tačiau tos istorijos nėra teisybė, nes juodu nebeatsimena, kaip buvo iš tiesų“, – aiškino A.Puipa.
Filmo režisierius T.Lindgreno romaną „Kamanių medus“ vadina šiaurietiška saga Kaino ir Abelio tema. Filmas irgi prisodrintas šiaurietiškos dvasios: Švedijos kaimą, apsuptą vandens, A.Puipa su operatoriumi Algimantu Mikutėnu ir dailininku Galiumi Kličiumi atkūrė Lietuvoje.
Skandinavišką dvasią puikiai atitiko Ventės kaimelis, įsikūręs Ventės ragu vadinamame kyšulyje prie Kuršių marių Šilutės rajone.
„Pajūrio kraštas ypač kinematografiškas. Senoji vokiška architektūra, čerpių stogai, raudonos plytos padeda kurti savitą vaizdo plastiką. Radau ten viską, ko reikėjo“, – simpatijų Pamario kraštui neslėpė A.Puipa.
Mes, žiūrovai, galime tikėtis visko: bus nepatogu, filmas provokuos, sužadins gailestį, gal net pyktį, mokys kantrybės. Galbūt prisiminsime tas akimirkas, kai rūpindamiesi ligos patale gulinčiais artimaisiais ne kartą norėjome viską mesti.
Primins mus pačius, kai pykstamės su artimaisiais velniai žino dėl ko, nesikalbame, esame išdidūs ir nieku gyvu nenorime nusileisti, nors tie, artimieji, mums brangiausi žmonės pasaulyje. Pažįstama, tiesa?
