Lietuvoje taip pat yra nemažai panašių istorijų. Viena jų – keliautojo ir žurnalisto Vytaro Radzevičiaus, kuris jau dešimt metų turi sodybą Dzūkijos miškuose.
Tai daug istorijų menantis kraštas. Kaimynais čia laikomi žmonės, kurie gyvena už puskilometrio.
„Vieciniai“ man ne kartą sakė, kad kaimiškąją Lietuvą, apleistas sodybas gali prikelti tik tie vadinamieji „miesčionys“.
Tai mano santykis yra panašus – įsigijau seną sodybą prieš dešimtmetį, kad prikelčiau ją savo rankomis.
Tiesa, dar atsimenu, kai seneliai gyveno vienkiemyje, bet melioracija sunaikino tą nuostabią sodybą. Kur mažo vaiko akims buvo daugybė įdomybių: senas sodas, daržinė, povai, vištos su gaidžiais, gyvuliai, sula iš klevo prie įvažiavimo į kiemą, kūdra su karosais, namo palėpė. O prisiminimų daug.
Rinkdavau kiaušinius, lydėdavau močiutę pamelžti karvės – nešdavau kibirą. Ir visada gaudavau išgerti puoduką dar šilto, ką tik pamelžto pieno.
Daug kam tai nelabai patinka, kai papasakoju – o man skanu prisiminti.
O atsitiko, kaip man dažniausiai gyvenime būna, netikėtai. Papuolė į akis skelbimas su gražia dzūkiška sodyba, nuvažiavome su žmona apsižiūrėti ir nutarėme. Su banko pagalba ir įsigijome.
Mane dar labai traukė ir Merkinės kraštas. Kai dirbau žurnalo „Istorijos“ redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto. Tada jis ir liko kažkur pasąmonėje.
Sodyboje visada yra darbų. Išsaugojau senas obelis. Pats genėjau, kreivos, šleivos jos, sulaukėję buvo, bet obuoliai labai skanūs. Dabar daržą įrenginėju. Vištidę statau, aptvarus.
– Kokių, jūsų nuomone, kelių dalykų trūksta žmogui, ypač šiuolaikiniam, kuris niekada negyveno kaime ar jo neturėjo? Ko jis netenka?
– Kaime visada matyti darbo rezultatai. Ir yra gera vieta padaryti tai, ką sugalvojai. Tai tokia nuolatinė išradimų ir atradimų būsena, kur ką prikalti, nupjauti, pastatyti ir kad visa tai veiktų.
Taip pat svarbus dalykas – čia gyveni gamtos ritmu. Pagal saulę. Anksti guliesi, anksti keliesi. Ir dangus čia labai giedras. Daug žvaigždžių matyti.
Nors daug kas gali atrodyti sudėtingai, čia viskas paprasčiau. Paukščiai ir vilkai girdęti. Šikšnosparniai matyti.
– Atrodo, kad buvimas kaimo sodyboje, toli nuo miesto, netrukdo ir darbui. Štai vakar kalbinote pašnekovą savo LRT radijo laidai „Pasaulio puodai“ nuotoliniu būdu. Dažnai pavyksta tai suderinti?
– Interneto gadynėje viskas įmanoma. Ir anksčiau daug miestietiškų darbų padarydavau čia, sodyboje.
O dabar, per karantiną, pavyksta net radijo laidas įrašyti nuotoliniu būdu. Technologijos yra visame pasaulyje, tik ne visame pasaulyje yra kaimiškos sąlygos.
Sakyčiau, man tiesiog trūko tokio filmo, kuriame nuostabi miestiečių virsmo kaimiečiais istorija. Su visais iššūkiais, klaidomis ir sėkmėmis, naivumu ir profesionalumu, atradimais ir praradimais.
Tai epinis sugrįžimo į gamtą filmas. Istorija nuo atsitiktinės priežasties, užslėpto noro iki derlingo ūkio.
– Ar pagrindiniuose filmo veikėjuose, kurie palieka miestą ir jį iškeičia į kaimą, atradote šiek tiek savęs su šeima?
– Gal šiek tiek. Filme ūkis kur kas didesnis ir iš jo šeima gauna pajamas. Aš neturiu pakankamai žemės, kad galėčiau daryti ką nors panašaus.
Mano tikslas kiek kitoks – kad šeima sodyboje galėtų gyventi, o jei reiktų – ir išgyventi autonomiškai.
Filmas būtent geras tuo, kad jame nėra tik rožinės spalvos. Jis padeda susidėlioti mintis ir sprendimus. O gal kam nors tiesiog bus postūmis naujoms idėjoms.
– Filmo premjera – šį Velykų savaitgalį. Koks patiekalas jums labiausiai siejasi su gamta ir kaimu?
– Ir Velykos, ir kaimas – su šviežiais kiaušiniais. Ypač kaip juos valgydavo mano seneliai Suvalkijoje. Nulupamas karšto minkštai virto kiaušinio viršus, šaukšteliu prakabinamas baltymas, kad pasimatytų trynys, tada šaukšteliu ant kiaušinio dedama šiek tiek sviesto, kad aptirptų, pabarstoma druska, šaukšteliu šis visas gėris kabinamas ir dedamas į burną. Ir užkandamas duona.
Tarsi grįžau į vaikystės kaimą tai pasakodamas...
Dokumentinį filmą „Gyvenimas kaime ir kiti maži stebuklai“ jau šį savaitgalį žiūrėkite „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje www.zmonescinema.lt
