Daugiau Japonijos darbuose nei gyvenime
„Planavau aplankyti Lietuvą, o kas dabar?.. Kaip ir visi, jaučiuosi sumautai. Dirbti iš namų man nėra įprasta, to niekad anksčiau nesu dariusi. Bet, kai negali nieko pakeisti, belieka išlikti pozityviam.
Esu sveika, turiu darbo, pajamų pakanka apmokėti sąskaitoms, na o mano šuo laimingesnis nei bet kada – „mama“ nuolatos būna su juo“, – kompiuterio ekrane šypsojosi Yuko Shimizu, iliustratorė ir dėstytoja, kuri 2009-aisiais pateko į „Newsweek Japan“ pasaulyje žinomiausių japonų šimtuką. Ji dirba su pasaulyje pripažintais prekių ženklais „Visa“, „Apple“, „Microsoft“, „Nike“ ir kitais.
Kūryboje rasinės, kultūrinės, lytinės tapatybės temas nagrinėjanti Yuko naudoja retro spalvas, japoniškus motyvus, nors jos santykis su gimtąja šalimi neįprastas ir nesusaistytas dideliais sentimentais ar ilgesiu: „Šiomis dienomis kaip tik sukanka 22 metai, kai išvykau iš Japonijos ir niekada nesigailėjau.
Pirmus keturiolika metų joje net nesilankiau, bet tėvai sensta, užtat stengiuosi pas juos pasirodyti bent kartą per metus. Japonams aš esu per daug amerikietiška, amerikiečiams – labai jau japoniška. O pati jaučiuosi pasaulio pilietė ir netapatinu savęs su jokia konkrečia šalimi.“
Pradėdama naują darbą, Yuko pirmiausia tyrinėja istorinę medžiagą tol, kol šauna gera idėja. Tuomet piešia ranka, skenuoja, spalvina skaitmeniškai.
„Kas mane įkvepia? Mėgstu skaityti, keliauti, susitikti ir kalbėtis su žmonėmis anksčiau nelankytose ir nematytose vietose. Manau, geriausias įkvėpimo šaltinis yra pažinimas pasaulio, esančio už mūsų patogumo zonos“, – peržengti šios ribos Y.Shimizu tikrai nebijo.
Beje, Yuko siaubingai erzina kone visą gyvenimą girdimas klausimas, ar tik ne ji yra garsiojo personažo „Hello Kitty“ autorė, mat šios baltos katės raudonu kaspinu kūrėja – taip pat Yuko Shimizu.
Sutapimas – nieko nepakeisi, tačiau jai – nemalonus: „Užknisa, kai kokie nors nepažįstamieji klausia patarimo, kaip jų sugalvotą personažą padaryti tokį pat garsų. Klausykit, jei būčiau apie 1970-uosius sukūrusi tą katę, tai kiek man turėtų būti metų dabar? Žmonės būna juokingi. Nors manęs juokas šia tema nebeima.“
Ryškus ir nepaisantis kitų nuomonės
Tokijuje gyvenančio ir kuriančio Kazuki Takakuros darbai dėmesį patrauks ryškiomis spalvomis ir įvairiausių (dažnai atpažįstamų, popkultūros) simbolių, figūrų gausa, elementais.
Per pikseliuotą siurrealizmo ir abstrakcionizmo sintezę darbuose menininkas atspindi šių dienų kultūros – vartojimo, megapoliškumo, interneto vizualikos temas.
Darbai dažnai atrodo lengvai sukurti, pavyzdžiu, naudojant vien emociukus arba piešti tik paprasčiausia „Paint“ programėle. Taip Kazuki provokuoja žiūrovą persvarstyti formos suvokimą.
Pikselio genijumi vadinamas Kazuki Japonijoje gerai žinomas teatro pasaulyje. Jis – trupės „Hanchu-Yuei“ meno vadovas, parodų kuratorius. Taip pat – iliustratorius, žaidimų studijos „Studio Tokoyo“ įkūrėjas. Universalus autorius sėkmingai bandė jėgas ir kurdamas muzikinius vaizdo klipus.
„Dirbdamas niekuomet nepamirštu, kad piešiu taškine, skaitmenine grafika. Užtat mano kūriniai neatspindi tikrovės tradicine prasme. Tačiau to ir nesiekiu, menas turi provokuoti idėjas ir jausmus, o ne pažįstamumo patogumą“, – aiškino Kazuki.
Ko labiausiai reikia šių dienų autoriams?
„Kurti ir tuo džiaugtis. Taip pat – kuo mažiau galvoti, ką apie juos mano kiti. Jei tik ima rūpėti kitų nuomonė, tikrai nebesukursi nieko, kas atimtų kvapą. Taigi kartais geriau būti savanaudžiu, jei tik jauti, kad tai padeda siekti rezultatų“, – įsitikinęs menininkas.
Bonsai – lyg dailininko paveikslai
Japonišku bonsų menu dar 1989-aisiais užsikrėtęs alytiškis K.Ptakauskas minėjo, kad kiekviena problema atneša naujų galimybių.
„Turėjau keliauti į parodas Brazilijoje, Čekijoje, Vokietijoje, – vardijo Japonijos vyriausybės „Tekančios saulės ordinu su sidabro spinduliais“ už nuopelnus skleidžiant japonų kultūrą pasaulyje apdovanotas kūrėjas. – Tačiau dabar naujausius darbus pristatysiu festivalyje Vilniuje.“
Jis žadėjo su atėjusiais į Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią nuoširdžiai pasidalyti žiniomis, kaip paprastą lietuvišką svarainį, obelį ar kalninę pušį paversti tikrais bonsais.
„Jau trisdešimt metų tuo užsiimu, bet iki šiol dar mokausi. Nėra čia pabaigos“, – per šimto bonsų kolekciją turintis Kęstutis visažiniu savęs nelaiko.
Viena įspūdingiausių jo rinkinyje – 250 metų kalninė pušis, kurią formuoja jau aštuonerius metus.
„Į Vilnių atsivešiu medžių, kuriems per šimtą metų, vienam turimam alyvmedžiui – du šimtai. Jei imtum formuoti jauną medį, žmogaus gyvenimo jam nepakaktų“, – pasakojo ne vieną knygą apie bonsai – tūkstančius metų siekiantį tradicinį japonų meną, kai siekiama dirbtinai sukurti tobulus, idealius medžius – parašęs menininkas.
Kęstutis apie bonsus gali kalbėti valandas nuo itin žemiškų dalykų – kaip gamtoje rasti tinkamą medelį, kur jį sodinti, kaip ilgainiui mažinti jo spyglius ir lapus, iki šio meno filosofijos, medžio – kaip meno kūrinio – formavimo, žmogaus, jo sielos ir gamtos harmonijos: „Bonsas – meno kūrinys, kaip paveikslas, reikia laiko, kad būtų užbaigtas, vizualiai gražus, atitiktų estetikos reikalavimus ir džiugintų žiūrovą.“
Tęsis net tris savaites
O žiūrovai rugpjūčio 29–30 dienomis Senamiestyje esančioje Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje galės džiaugtis ne tik parodomis, susitikimu su K.Ptakausku, bet ir žaliosios arbatos užeigėle, amatų dirbtuvėmis, Japonijos ambasados stendu – vyks tradicinis „Savaitgalis Japonijoje“, o parodos tęsis iki pat rugsėjo 20 d.
Visi renginiai nemokami. Festivalis organizuojamas remiantis visais pandemijos saugumo reikalavimais. Lankytojai kviečiami laikytis saugaus atstumo bei dėvėti veido kaukes.
