O pasaulio atmintyje galbūt išliekame piligrimai ir po tos paskutinės iškvėpimo minutės. Ar tai būtų kūrybinis ieškojimų, praktinis, utilitarus kasdienybės kelias, ar nežinios, o gal kartais ir nevilties, kryžiaus kelias, bet vienaip ar kitaip einamas kasdien.
Dažnai jame ieškome išganymo – laisvės, laimės, ramybės. Vis dėlto nuolatinis kasdienybės permąstymas gali mus vesti į dar didesnę nežinią, todėl neretai, psichoanalizės terminais kalbant, troškimai yra sublimuojami (perkeičiami) į kūrybą, tad būtį pasirenkame svarstyti vadovaudamiesi metaforiniais kultūriniais įrankiais.
Pasakose įpindami gyvenimo prasmės, pasirinkimų, gyvenimo kryžkelių parafrazes, meilės ir vilties istorijas, nuo pat vaikystės kūryboje permąstome pasaulio egzistenciją. Šiuo meno gyvenimui kelii pasiryžta eiti Raseinių rajone, užvaldžius troškimui per kultūrą atskleisti vietos dvasią bei unikalumą.
Nuo liepos mėnesio kasdien esame apsupti besikeičiančių sveikatos saugos sprendimų, dėvimų kaukių, atstumų, dalyvių ir lankytojų skaičiaus ribų, įkalinti noro veikti ir tuo pat metu pandemijos baimės. Vis dėlto, jausdamas vietos dvasios alsavimą į nugarą, Raseinių rajono kultūros centras sėkmingai pradėjo ir tęsia Šiluvos teatro bienalę.
Liepos 11 d. sumažinus įprastą žiūrovų skaičių bene perpus, Jono Pauliaus II aikštėje Šiluvoje visi užgniaužę kvapą pasitiko dar maestro Eimunto Nekrošiaus režisuotą spektaklį „Bado meistras“, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Kuodytė.
„Bado meistras“ – tai egzistencialistinės melancholijos kupinas kūrinys apie meistrystę, kuri nebepatenkina modernėjančios minios poreikių. Apie meistrystę, kurios šiuolaikinis žmogus nėra pasiryžęs pripažinti, nes ji ilgesinga, ji nepatraukli, joje nėra taip trokštamo kasdienybės blizgesio.
Badavimo meistrystė visomis prasmėmis tokia nemateriali, jog galų gale išnyksta ir pats meistras. Paradoksalu, tačiau patį bado meistrą praryja kasdienybė, šiandienos abejinga minia.
Tai spektaklis, kuris simboliškai atvėrė Šiluvos teatro bienalės duris vietoje, kuri pati savo istorijoje apima nematerialią, virš kasdienybės pakylėtą būtį. Galbūt dėl to kraštiečio E.Nekrošiaus spektakliai Šiluvoje suskamba itin jautriai.
Rugpjūčio 1 d. Piligrimų informacijos centre įvyko Dmitrijaus Matvejevo fotografijų parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“ atidarymas. Tai dar vienas ypatingas susitikimas su Režisieriumi, jo kūryba, jo teatru, savotiškas tylus monologas, nes dialogas, deja, turėjo nutrūkti.
Žiūrovai žvelgė į sustingdytas „čia ir dabar“ akimirkas, kuriose buvo kuriamas Teatras. Šurmulyje išgaravo visos menamos sienos ir, rodos, išgyvenome krintančios uždangos jausmą, nebeskirdami teatro, fotografijos, „čia ir dabar“ akimirkų nuo „tada“ ar kadaise įvykusio pasirodymo. Mes žvelgėme į teatrą per šiandienos atminties prizmę, o tai turbūt viena stipriausių emocijų, kurias galėjo sukurti fotografijų autorius D.Matvejevas.
Šias emocijas dar galėsite išgyventi iki pat rugsėjo 30 d., o pastiprinti rugsėjo 7–15 dienomis per Didžiosius Šilinių atlaidus.
Performatyvaus meno pėdsakus šalies kelyje ir simboliniuose bienalės rėmuose tęsė šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ pasirodymas rugpjūčio 7 d. Šiluvos turgaus aikštėje. Į mažą, tyliai kontempliatyvų miestelį, kuris suūžia it avilys nebent per Didžiuosius Šilinių atlaidus, atvyko spalvinga šokio teatro komanda ir atvežė spektaklį „Norėčiau būti paparčio žiedu“.
Netikėtai visiems – oras, vieta ir laikas – padiktavo tai, kad spektaklis privalėjo būti perkeltas nuo scenos į natūralią gamtos apsuptį ir kūrinys apie gamtą, apie medžių šaknis bei žmogiškumo parafrazę visiškai naujai suskambo mažojo miestelio fone.
Šokėjai šoko ant žolės, tarp medžių, natūraliame gamtos ir urbanistiniame peizaže – savotiškoje kasdienybės scenografijoje.
Meno kūrinys tarsi tapo Šiluvos dalimi – papildantis ir pratęsiantis šios egzistenciją, atskleidžiantis, kaip kultūra gali prisidėti ir prisideda prie vietos pasakojimo interpretacijos bei sklaidos.
Tad Šiluvos teatro bienalė vyksta tiesdama kelius ir skleisdama kylančią kultūros dvasią iš regionų. Meno piligrimystės keliu einama bendraujant, ieškant sąsajų su vietos tapatybe, o ne formaliai būnant.
Iki gruodžio mėnesio Šiluvoje ir Raseiniuose atkeliaujančiųjų lauks spektakliai, diskusijos, praktinės pratybos, cirko pasirodymai, kurie, nors, rodos, teatvyksta gastrolių iš didmiesčių, vis dėlto kyla iš regiono dvasios, atskleisdami ne visada atrastą Raseinių rajono potencialą. O rengėjai kviečia tęsti prasidėjusią kelionę.
Rugsėjo mėn.
5 d. 18 val. Šeiko šokio teatras. Garso, šviesų, judesio aplinkos laboratorija bei spektaklis „Kontaktas“. Choreografė ir režisierė Agnija Šeiko. Žaiginyje.
5 d. 18 val. 15 min. parodos atidarymas buvusioje Žaiginio Pranciškaus Šivickio mokykloje.
6 d. 17 val. Šeiko šokio teatras. Garso, šviesų, judesio aplinkos laboratorija bei spektaklis „Kontaktas“. Choreografė ir režisierė Agnija Šeiko. Žaiginyje.
6 d. 20 val. Nacionalinis Kauno dramos teatras. Algirdas Landsbergis „Vėjas gluosniuose“. Režisierius Gytis Padegimas. Mergelės Marijos gimimo bazilika Šiluvoje.
10 d. Lietuvos biblijos draugija „Nojaus laivo atrakcionų parkas“. Šiluvoje.
15 d." Agit-Cirk" (Suomija) „Tenho outdoor“. Raseinių Šaltinio progimnazijoje.
19 d. 17 val. "Big Wolf Company" (Estija) „Trys seserys“. Maironio parkas Raseiniuose.
Spalio mėn.
„Pojūčių teatras“. Kūrybiniai užsiėmimai vaikams „Pojūčių maršrutai“. Raseinių specialiojoje mokykloje ir Šiluvoje.
23–24 d. Teatro konferencija „Pėdos tavo buvo matomos“. Šiluvoje.
24 d. 12 val. „Kosmos Theatre“. Internetinė (anti)utopija #PROTESTAS. Šiluvoje.
Lapkričio mėn.
6 d. nuo 18 val. iki 11 08 d. 15 val. Bibliodramos užsiėmimai su Vida Lipskyte (būtina registracija el. paštu silvijacizaite@gmail.com. Vietų skaičius ribotas). Jono Pauliaus II piligrimų namai Šiluvoje.
