Filmą „Burtininkas“ pirmieji pamatys Kolumbijos žiūrovai, po to jis bus rodomas Lietuvoje.
M.M.Danys buvo vienas produktyviausių Lietuvos vidurinės kartos menininkų. Dailininko mūza buvo gamta, kurią jis įvairiausiai interpretavo.
Jis tapydavo ne tik teptuku, bet ir delnais bei pirštais. Dailininkas mėgo sodrias spalvas – raudoną, mėlyną, geltoną, jas sušvelnindamas subtiliais atspalviais.
Naujojoje Klaipėdos galerijoje atidaryta M.M.Danio tapybos paroda „Apgaulinga šviesa“.
Tai jau ne pirma paroda, kurią surengė tėvo atminimą puoselėjantis Ž.Danys.
– Per parodos atidarymą prasitarėte apie savo sukurtą filmą. Apie ką jis? – paklausiau Ž.Danio.
– Tiesiog ieškojau temos autoriniam filmui, susijusios su mano gyvenimu. Esu baigęs fotografijos ir medijos meno studijas Vilniaus dailės akademijoje.
Susidėjo daug visokių aplinkybių.
– Kodėl pagrindinį vaidmenį patikėjote Kolumbijos aktoriui Hugo Caicedo?
– Jis vedė lietuvę ir atvažiavo į Lietuvą. Aš esu gyvenęs Ispanijoje, moku ispanų kalbą. Prieš kurį laiką susitikome Vilniuje, susipažinome.
Turime bendrų interesų, mus sieja panaši pasaulėžiūra, o iš bendrystės neretai kas nors ir gimsta.
Filme pasakojama, kaip kolumbietis, kurio tėvas – menininkas, atvyksta į Lietuvą. Norėjosi parodyti jo praeitį, pasiaiškinti, kokia aplinka jį formavo. Bediskutuodami su kūrėjų komanda nusprendėme, kad reikia skristi į Kolumbiją.
O kai pradėjau vis labiau gilintis į būsimą juostą, panorau paryškinti ir savo tėvo liniją. Tėvo veido filme nėra, rodomi tik darbai – paliekama erdvė žiūrovo vaizduotei.
– Ar sužinosime jūsų tėvo biografijos faktų?
– Jų gana daug, bet viskas sumaišyta. Aš nelabai noriu, kad žiūrovai identifikuotų, kur ir kas.
Mes su tėvu ėjome skirtingais keliais, bet vienas kitą vertindavome, jautėme tarpusavio ryšį. Man jis niekada nesakė: daryk taip ar anaip. Buvo laikas, kai daug tapydavau, paišydavau.
Visi tėvo darbai man iki skausmo žinomi. Žiūriu į darbus ir matau, kaip jis juos kūrė.
Kai tėvui mirus pradėjau filmuoti interviu su menininkais, ėmiau žvelgti į save iš šalies, klausytis, kaip kalbu apie tėvą. Ir pačiam tas santykis pasirodė įdomus. Prisimenu vieną šaltą žiemos dieną. Tėvas ruošė grafikos estampus – energingai raižė metalą, laimingas šypsojosi. Tas vaizdas labai stipriai įsirėžęs.
Jis sakydavo: „Man kūryba – gyvenimo džiaugsmo išraiškos forma, tapydamas kaifuoju.“
Jis drobę dėdavo ne ant molberto, bet ant grindų, o savo stilių vadino abstrakčiu impresionizmu – pats sugalvojo tokį terminą.
Filmą užbaigia ilgas monologas – tarsi sūnaus išpažintis.
Pagrindinė mintis – sūnaus susitaikymas su jau mirusiu tėvu, atleidimas jam ir noras ką nors padaryti jo atminimui.
– Gal tai siejasi su jūsų ir tėvo santykiais?
– Tai – bendražmogiška.
Vaikai ir paaugliai viską vertina iš savo pozicijų, gana egoistiškai. O mano abu tėvai buvo menininkai. Sudėtinga ieškoti savęs, kurti ir dar rūpintis vaikais.
Tėvas buvo laisvasis menininkas, gyveno parduodamas paveikslus, neidavo kas rytą į darbą kaip kitose šeimose.
Jis kūrė ir namuose, ir dirbtuvėse, dažnai važinėdavo į plenerus, juos organizuodavo, buvo jų siela.
Gal tai ir tapo dar vienu išeities tašku filmui – norėjau kalbėti apie specifinį menininkų tėvų ir vaikų santykį.
– Jūsų mama taip pat baigė Dailės akademiją?
– Mama Raimonda Bateikaitė – grafikė, dirbo leidyklose menine redaktore, kūrė mažiau. Tėvas taip pat baigė grafiką, bet vėliau pasirinko tapybą.
Jo gyvenimas buvo gana dramatiškas, kaip ir visos jo kartos, – užspausti sovietmečio žmonės labai norėjo išsilaisvinti.
– Kaip sekėsi dirbti Kolumbijoje?
– Ten vykome tik dėl filmo. Nusivežėme daug tėvo paveikslų.
Bogotoje radome patalpą, pro kurios langus atsiveria senamiestis. Ji tapo menininko studija.
Čia įvyksta siužetinis posūkis – ilgai joje nebuvęs dailininkas sugrįžta ir turi viską iškraustyti. Užplūsta prisiminimai. Studiją filmavome ir Lietuvoje.
Prireikė grafikos staklių, kurios sveria gal pusę tonos. Aišku, jų nuvežti į Kolumbiją negalėjome.
Filme susipina daug istorijų. Paliesta ir Kolumbijos lietuvių tema. Tame rajone, kuriame filmavome, pasirodo, buvo lietuvių kolonija.
– Kas parėmė jūsų filmo kūrimą?
– Rėmėjų buvo labai mažai, investavau visas savo santaupas, šiek tiek prisidėjo Zarasų rajono savivaldybė, nes jų apylinkėse filmavome, Kultūros taryba. Filmui atiduoti ketveri metai.
– Kam jūsų filmas bus artimesnis – lietuviams ar kolumbiečiams?
– Jis ganai universalus, bendražmogiškas. Yra ir kolumbiečiams aktualių socialinių temų, daug šiuolaikinio Lietuvos kaimo, etnografinės tematikos.
– Vis dėlto filmo pabaigoje parodote tėvo nuotrauką.
– Taip, tėvo pavardės nėra, bet pabaigoje išnyra jo fotografija ir nurodyta, kad filmas skirtas tėvui.
Nemažai žmonių susiduria su panašia problema – kaip elgtis su tėvų ar senelių meniniu palikimu, kaip juo rūpintis.
Aš pasakoju asmeninius išgyvenimus kino kalba.
– Ar ne geriausias rūpestis – jų kūrinių parodos? Jūs jas ir ir rengiate.
– Bet jos negali vykti per dažnai. Po tėvo mirties surengiau tris parodas. Dar nebuvo apžvalginės.
Meninio palikimo saugotojus užgriūva ir buitiniai rūpesčiai: kūriniams reikia tam tikrų sąlygų, norisi su jais elgtis etiškai, mąstyti, kaip juos pateikti kitiems, ką parduoti, ką sau pasilikti.
– Esate filmo režisierius ir operatorius, o scenarijaus autoriai – net trys.
– Scenarijų kūrėme kartu su Tomu Kumpiniausku ir Justina Burškaityte, kuri yra ir antroji režisierė.
Aš dar ir vaidinu. Man patinka neprofesionalūs aktoriai. Puikų vaidmenį sukūrė Genadijus Baradulinas – miško pjovėjas ir medžio meistras.
