„Labiau tokią dieną norėtųsi būti ne scenoje, o ramiai vakaroti su būriu namiškių ir draugų, – nusišypsojo aktorius J.Žibūda. – Tai vadinu anomalija, bet nieko negaliu padaryti – tokios mūsų tradicijos.“
Aktoriaus gimtadienis penktadienį, bet svečiai į iškilmingą vakarą kviečiami šeštadienį. Susirinkusiesiems bus parodytas spektaklis pagal prancūzų dramaturgo Moliere'o komedija „Šykštuolis“ (režisierius Rimantas Teresas).
Šiame dar 1995 m. pastatytame spektaklyje J.Žibūdos sukurtas pagrindinio herojaus Harpagono vaidmuo tapo tarsi aktoriaus vizitine kortele.
- Kodėl jubiliejui pasirinkote būtent šį vaidmenį? Šykštuolio personažas jums pačiam mieliausias ar jį labiausiai mėgsta publika? - pasiteiravau aktorius J.Žibūdos.
- Kartais sakoma, kad rašytojas parašė gyvenimo knygą ar dailininkas nutapė gyvenimo paveikslą. Šis spektaklis yra, matyt, iš tų, kuriuose ryškiausiai atsiskleidė mano išskirtinumas, individualybė.
Bet man mieli visi vaidmenys – nesvarbu, kokio plano jie būtų. Pats buvimas scenoje yra labai malonus.
- Kada apsisprendėte, kad gyvenimą siesite su aktoryste?
- Nesu jokia išimtis – kaip ir visi, apsisprendžiau mokykloje. Kapčiamiestyje (Lazdijų r.) dirbo jaunos ir idėjų kupinos mokytojos. Tuo metu buvo labai populiaru statyti spektaklius, rengti koncertus, važiuoti į gastroles. Pas mus mokykloje vaidino ir būsimoji folkloro dainininkė Veronika Janulevičiūtė (dabar – Povilionienė. – Red.). Puikiai prisimenu ir pirmąsias gastroles – važiavome į Valentus už poros kilometrų!
Iš šeimos pirmasis ėmė vaidinti 9 metais vyresnis brolis Linas. Prisimenu įspūdingą sceną – su tikrais šautuvais, šūviais! Kartais pagalvoju, kad ne aš, o jis galėjo būti aktoriumi – jis gal net būtų buvęs gabesnis. - Kaip atsidūrėte visiškai svetimame krašte – Šiauliuose?
- Mūsų kurso vadovė profesorė Irena Vaišytė norėjo, kad Vilniuje atsirastų teatras vaikams. Ji siekė, kad visi liktume sostinėje.
Bet Lietuvos valstybinės konservatorijos vadovai turėjo kitų planų. Beveik visas mūsų kursas trečiaisiais studijų metais pasirašė, kad sutinka baigę mokslus važiuoti į Šiaulių dramos teatrą. Režisierei Aurelijai Ragauskaitei, matyt, reikėjo atjauninti trupę.
Atvažiavome tada dvylika, o iki šių dienų likome keturiese – aš, Sigitas Jakubauskas, Antanas Venckus ir Rimanta Krilavičiūtė. Kodėl mes likome, o kiti išvažiavo, nepasakysiu – reikėų jų pačių paklausti.
- Atrodo, kad visus 37 metus nesiveržėte į šlovę, netapote ir režisierių numylėtiniu – tarsi buvote kolegos aktoriaus S.Jakubausko šešėlyje.
- Gebėjimai ir talentai yra Dievo duoti, vien darbo nepakanka. Taip, galima apmokyti kiekvieno amato. Bet net ir sunkiausiai dirbant neatsiras charizma.
O Sigitui yra labai daug duota – tai nuo pirmųjų studijų metų matė visi. Kad jis išskirtinis, kalbėjo ir profesorė I.Vaišytė.
- Kurį aktorių galėtumėte vadinti savo mokytoju?
- Mokydavausi ir mokausi žiūrėdamas kitų teatrų spektaklius. Dažnai pasimokau iš nepavykusių spektaklių – stebiu, analizuoju, suprantu, ko nereiktų daryti.
Tobulėjimui labai didelės įtakos turi mano studentai iš Šiaulių universiteto. Dėl jų dabar labai patogiai jaučiuosi scenoje. Pedagoginis darbas verčia pasitempti – matau, kokias klaidas daro, ieškau būdų jas taisyti. Vėliau šias žinias pritaikau kurdamas vaidmenis. Tik pedagoginis darbas priverčia suprasti, kodėl jaunas žmogus jaučia scenos baimę.
Visada imponavo Vytauto Šapranausko gebėjimas vaikščioti ant peilio ašmenų. Negalėdavai žinoti, ar jo humoras staiga netaps neskanus, bet jis mokėjo improvizuoti kiekvienoje situacijoje. Nors jis pats nežinodavo, kas seks po kito skiemens, kito minties posūkio, vis tiek visada išsisukdavo, išplaukdavo.
Didžiausia šio meno klaida, kai bandoma viską skrupulingai surepetuoti. Teatras yra čia ir dabar: su šiuo oru, šia sveikata, šia nuotaika.
Kai pradedi publikos nebebijoti, save pamilti, bet gerąja, o ne narcizine prasme, tada atsiranda džiaugsmas, katarsis.
- Sukūrėte beveik šimtą vaidmenų. Gal yra režisierius, su kuriuo buvo maloniausia dirbti?
- Išskirti ką nors vieną būtų neetiška, nes visi ko nors davė. Galbūt postūmiu galėčiau pavadinti darbą su režisieriumi iš Šveicarijos Peteriu Stoičevu, kurio spektaklyje „Antrasis išvarymas“ sukūriau Estragono vaidmenį.
Už šį vaidmenį turėjau būti nominuotas Šv.Kristoforo apdovanojimui, bet viską sujaukė nelemtas skambutis apie užminuotą teatrą.
Komisija specialiai atvažiavo į Šiaulius, žiūrėjo, bet staiga atvažiavo policija, teatrą uždarė ir visus išvarė. O su šiuo spektakliu ir įvertinimu tikrai galėjo įvykti posūkis.
Bet tai nereiškia, kad mažiau vertinu pastaruosius darbus su režisieriais Jonu Vaitkumi ar Arvydu Lebeliūnu.
- Prieš dešimtmetį ėmėte dirbti teatro pedagogu Šiaulių universitete, po to įkūrėte Šiaulių estrados teatrą. Ką jums reiškia ši veikla?
- Kad Šiauliams reikia tokio teatro, kalbėjau labai seniai. Galiausiai mano žmona Marija parašė estrados meno studijų programą Šiaulių universitetui.
Su pirmąja laida įkūrėme teatrą. Jis dirbo kelerius metus, bet galiausiai veikla buvo laikinai sustabdyta.
Džiaugiuosi, kad tiek Šiaulių, tiek kituose šalies teatruose yra ne vienas mūsų auklėtinis. Paskutinis į Šiaulių dramos teatrą atėjo Anicetas Gendvilas.
- Vienu metu buvote tarsi kryžkelėje – greta teatro vertėtės ir langų verslu. Priežastis – menkas menininko atlygis?
- Jauni žmonės visada siekia idealų, rinkdamiesi profesiją negalvoja apie didžiulius pinigus. Bet valstybės požiūris į menininkus, deja, apgailėtinas. Negi normalu, kad pagalbinis statybų darbininkas per dieną uždirba 100 litų, o aukštąjį mokslą baigęs, keliasdešimties metų stažą turintis aktorius turi pasitenkinti perpus mažesne alga?
Todėl visą laiką greta teatro buvo kas nors – renginių vedimas, prekyba langais. Tik taip galima išgyventi, pasiekti, kad vaikai tarp bendraamžių mokykloje galėtų jaustis oriai.
- Šešiasdešimt metų – daug ar mažai? - Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad jie prabėgo labai greitai.
Turto su Marija užgyvenome nemažai – turime du sūnus, dvi marčias, šešis anūkus. Man gyvenime didžiausia vertybė ir yra ne suvaidinti vaidmenys, o bendravimas su šeima.
