„Prisiminimai visada pavojingi. Kyla nostalgija, o ji – lyg neprognozuota kruša, sužydėjusios narcizo šaknys, saldi nemarumo mene šmėkla“, – kalbėjo R.Bagdzevičius, jubiliejaus proga sutikęs leistis į atsiminimus.
„Gerai prisimenu savo mokyklą, – pasakojo R.Bagdzevičius. Įdomu, kad labai ryškiai išlikę tiksliųjų mokslų mokytojai – chemikas, matematikas, fizikas.
Visada mėgau prasimanymus, fikcijas. Todėl registruodamasis feisbuke parašiau, kad gimiau prieš karą, gyvenu Velingtone, Naujoje Zelandijoje. Kai kas jau mane sveikino su aštuoniasdešimtmečiu. O kadangi aš „retkarčiais atvažiuoju čia, į Vilnių“, tuomet ir suvaidinu šį tą.
Man visada patiko žaisti. Dar nuo mokyklos mėgstu italų režisierių Federico Fellinį. Nebuvau matęs nė vieno filmo, bet jau buvau perskaitęs knygą apie jį. Man patinka mistifikuoti, juokauti, o to daug kas apskritai nesupranta.
Aktoriumi tapau atsitiktinai. Važiavau mokytis kino režisūros į Maskvą. Buvau pasiruošęs. Šviesaus atminimo kino kritikas Saulius Macaitis numanė, kad „viskas bus neblogai“.
Tuo metu buvo „tarptautinis“ priėmimas. Privažiavo jaunuolių iš įvairių šalių, o Sovietų Sąjungai buvo paliktos tik dvi vietos. Visi žinojo, kieno vaikai turės įstoti į šią specialybę.
Grįžau nusiminęs. Nieko mamai nesakęs užsukau į tuometinę konservatoriją, atsitiktinai eidamas pro ją. Net dokumentai buvo parengti rusų kalba, bet teatro pedagogė Irena Vaišytė priėmė juos. Taip netikėtai ir patekau į teatro pasaulį.
Kai svarstau apie žmones, padariusius man įtaką, vis tenka atsigręžti į istoriją. Bet kam ji įdomi? Panašu, kad nedaugeliui.
Šia prasme man svarbus teatro režisierius Michailas Tumanišvilis, išsiskiriantis savitais ieškojimais. Jis visada pabrėžė teatro etiką ir atsakomybę. Mes dažnai ginčijamės su kai kuriais aktoriais, kas svarbiau – talentas ar etika?“
– Apie tai nemažai kalbėjo ir režisierius Juozas Miltinis. O kokie režisieriai jums darė įtaką, juolab kad dirbote keliuose Lietuvos teatruose?
– Šiandien kiekvienas režisierius aria savo vagą ir iš tos vagos nenukrypsta, nes yra ribojamas įvairių sutarčių, kitaip tariant, pinigų, terminų, įsipareigojimų. Klaidų jie daryti nebegali. Nebegali elgtis taip, kaip Eimuntas Nekrošius, sustabdęs pusę metų repetuotą spektaklį, nes suprato, kad nepavyksta.
Šiandien viskas įstatyta į griežtas ribas. Kiekvienas sukala spektaklį taip, kaip sugeba. Tampa neįdomu, nes dingsta rizikos veiksnys. O kai teatre nėra rizikos, jo kraujas neturi spaudimo. Visi tikri, kad kaip nors išsisuks.
Kai buvo rizikos, buvo smagu. Kažkada spektaklį po keturis ar penkis kartus rodydavome meno taryboms, keisdavome, kad įtiktume. Dabar kitaip – vyrauja keistas užtikrintumas. Kaip ir visose srityse. Tai lyg socialinis draudimas, kurį turi arba neturi.
Dešimt metų buvau Kauno dramos, vėliau šiek tiek Akademinio, tada vėl dešimt metų Mažojo, dabar Nacionalinio dramos teatro aktorius. Gal tai skaičių magija?
– Kuo jums ypatingi šie teatrai?
– Jų veikla priklauso nuo direktoriaus arba meno vadovo – kaip jis sugeba organizuoti darbą, koks jo požiūris į žmones. Teatre svarbiausia – kūrybinė atmosfera. Ją sukurti gali tik meno asmenybės. Narcizai ir vidutinybės – pragaištis.
– Kiek jums svarbus scenos partneris?
– Gal tai etikos dalykai, bet dabar pasiilgstu tų, kurių nebėra. Tai natūralu. Tai nėra praeities ilgėjimasis, bet dažnai atsimenu vieną ar kitą išėjusį kolegą galvodamas: „Būtų įdomu sužinoti, ką jis mano“.
Dažnai atsimenu Kauno dramos teatro aktorių Antaną Mackevičių. Jis buvo garbaus amžiaus. Su barzda. Mums asocijavosi su smetoniniais laikais, su juo juk teatras kūrėsi. Senatvėje jis retai ateidavo į teatrą. Vaidino spektaklyje „Amerika pirtyje“. Buvo keista matyti scenoje jį visai kitokį. Jis visai kitaip suvokė teatrą, jo visai kitokia teatrinė kalba.
Atsimenu, kai statant „Kaligulą“ režisierius Jonas Vaitkus vienoje scenoje prašė eiti ratu daug greičiau nei mes ėjome, prašė eiti virpant, tarytum būtume kažko ištroškę. A.Mackevičiui jau buvo devinta dešimtis ir tuos „virpesius“ jis visai kitaip suprato.
Režisierius jam ir sako: „Jūs eikite taip, lyg jums būtų metalinis rublis į pasturgalį įkištas, lyg degtumėt“. Tai labai paveikė aktorių, bet jis puikiai ėjo. Aišku, nelinkiu aktoriams sulaukti tik tokių palyginimų. Viskas labai keičiasi.
Aktoriai – įdomūs žmonės. Jie gali ateiti į spektaklį sergantys, sloguojantys, bet tik išeina į sceną – viskas praeina. Po spektaklio – vėl kitaip. Teatre visai kita energetika, čia daug įdomių paslapčių.
– Sukūrėte nemažai vaidmenų. Ką kuriate ir kuo gyvenate šiandien?
– Mano „buhalterija“ labai paprasta. Manau, kad tvirtai galiu būti atsakingas už du savo vaidmenis. Pirmasis – keistajame ansamblyje „Šlipsas“ (Kauno satyros trupė, kurią 1980 m. įkūrė Vytautas Grigolis), kur visiems buvo beprotiškai smagu vaidinti. Antrasis – Gajevas „Vyšnių sode“ (rež. Rimas Tuminas, Vilniaus mažasis teatras, 1990).
Dabar repetuoju dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratijoje“, kurią režisuoja Paulius Ignatavičius. Galima sakyti, kad dabar ne verdu, o kuriu savo sultyse. Dabar – projektų metas. Ir mes privalome juose dalyvauti. Niekam nei gėda, nei ką. Labai keistas metas.
– Gimėte 13 dieną. Ar tikite šiuo skaičiumi?
– Man trylikta diena geriausia, o jeigu dar penktadienis!
– Esate vienas nedaugelio pilietiškų aktorių. Iš kur kyla šis jausmas?
– Drąsiai galiu pasakyti, kad esu Lietuvos pilietis. O sąmoningumas ir tai, kad mūsų scenos broliai kartais pavėluoja reaguoti į įvykius, priklauso nuo būsenos, kurioje jie gyvena. Mes visi nuo kuo nors priklausomi.
Aktorius lyg narcizas – jis nori būti scenoje, nori dalyvauti procese, o jei kažkaip nevinguriuosi, būsi nereikalingas nei pirmam, nei antram režisieriui.
Ypač dabar akivaizdus „vinguriavimas“. Atsirado ir finansinis, kada aktoriai, ypač jauni, per teatrus bėga duoneliaudami. Tai tam tikra mėsmalė. Kad galėtum išsilaikyti, ką nors padaryti. Niekas teisybės į akis nepasako. Vyksta totalus nutylėjimas. Ir ne tik teatre, bet visoje kūryboje. Nėra noro visiems būti kartu.
– Ką jums apskritai reiškia teatras?
– Aš galvoju apie repertuarinį teatrą, kuris gali gyvuoti ir būti sėkmingas tik tuomet, jei jame yra stipri trupė, neparemta sporto komandos principu, kai renkamas vienas vienoks, o kitas kitoks. Trupė turėtų augti, turėtų atsirasti bendra kraujo grupė.
– Visi mes nejaunėjame, bet kaip jūs sutariate su bėgančiais metais?
– Šiandien gerai sumontuota pirkimo-pardavimo strategija. Viskas peršama tik jaunam arba aktyviam žmogui. Tai ir reklamuojama, išskyrus dantų protezus. Viskas pritaikyta žmonėms, kurie gali pirkti ir parduoti.
Metų nejaučiu ir neskaičiuoju. Tik įdomu, kiek liko aktyvių metų? Planuoti nemoku. Visiškai nesidairau į praeitį. Nerenku nei pjesių, nei atsiliepimų. Aktorius – tuščias lapas.
Vaidmenys pasižymi paslaptimi ir poetiškumu
* R.Bagdzevičius gimė ir augo Vilniuje. 1976 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), kur aktorinio meistriškumo dėstytoja buvo A.Savickaitė.
* R.Bagdzevičius profesinę karjerą pradėjo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar – Kauno nacionalinis dramos teatras), vėliau dirbo Vilniaus mažajame teatre, o nuo 1995 m. – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
* R.Bagdzevičių į savo spektaklius kviečia įvairiausi režisieriai (R.Tuminas, J.Vaitkus, G.Varnas, Y.Ross, kt.).
* Kadangi aktorių galima priskirti dramatiniam-lyriniam amplua, visi jo vaidmenys pasižymi tam tikra paslaptimi ir poetiškumu. Gal dėl to nemažai vaidmenų jis sukūrė ir lietuviškame kine (M.Giedrio, A.Grikevičiaus, B.Talačkos filmuose), televizijos serialuose („Lietuviškas tranzitas“, „Garbės kuopa“, „Nekviesta meilė“, „Kriminalistai“).
* Pastaruoju metu aktorius veda įvairius renginius, televizijos laidas, skaito poeziją.
