Vaikštančių lagaminų turinys
James‘as – dramaturgo Eugene‘o O‘Neill‘o proanūkis, kino komiko Charlie Chaplino anūkas, cirko artistų Jeano-Baptiste‘o Thierrée ir Victorios Chaplin sūnus. Victoria yra viena iš aštuonių vaikų, kurių Ch.Chaplinas sulaukė su savo ketvirtąja, 36 metais jaunesne žmona Oona O‘Neill. Oona ištekėjo už Ch.Chaplino, kai tik jai suėjo 18 metų. Tos ankstyvos vedybos buvo užrūstinusios jos garsųjį tėvą dramaturgą, nors jis seniai negyveno su šeima. Oonos ir Ch.Chaplino ketvirtoji duktė Victoria irgi supykdė savo gimdytojus, kai ji, taipogi 18-metė pabėgo iš namų su prancūzų aktoriumi Jeanu-Baptiste‘u. James‘o tėvai – iki šiol vaidinantys – yra vieni pirmųjų šiuolaikinio cirko kūrėjų. J.-B. Thierrée ir V.Chaplin spektaklis „Nematomas cirkas“ prieš porą dešimtmečių buvo rodytas Vilniuje, festivalio LIFE metu. Tik James‘as ten jau nebevaidino, nors artisto darbą jis pažino kaip tik tėvų spektakliuose, būdamas ketverių metų. Greta vaidindavo ir jo jiek vyresnė sesuo Aurelia, dabar taip pat žinoma šiuolaikinio cirko kūrėja. Artistų šeima ištisai keliaudavo, jų gyvenimas – nuolatinės gastrolės, cirko furgonai, miestas keisdavo miestą. Tai buvo normalu. O kai parvažiuodavo namo ir vaikai eidavo į mokyklą, tai atrodė egzotiška.
„Šita istorija, kaip mes vaidinome pas tėvus, visada su manimi, – pasakojo J.Thierrée dienraščiui „The Guardian“, kai šiemet kovo pabaigoje atvyko gastrolių į Londoną. – Tėvų spektaklyje veikė vaikštantys lagaminai. Lagaminuose išpjautos mažos kiaurymės, mes ten prakišdavome pėdas ir lagaminai „vaikščiodavo“. Toje dėžėje buvau apsaugotas nuo publikos žvilgsnių ir nuo grėsmę keliančių scenos grindų, o tėvas bet kada galėjo tuos lagaminus pakelti. Jaučiuosi iki šiol esąs tame vaikystės pasaulyje. Viskas prasideda nuo paprastų, galbūt kvailų idėjų“.
Ne cirkas, o laivas šeimai
Sakoma, kad Thierrée šeima, sukūrusi kamerinį „Vaizduotės cirką“, savo praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečio vaidinimais prisidėjo prie šiuolaikinio cirko stiliaus kūrimo. Abu, pradėję gyventi drauge, nusifilmavo Federico Fellini filme „Klounai“ (1970) – vaidino, suprantama, klounus tarp daugybės klounų.
James‘o nuomone, jo tėvus scenoje ir gyvenime veikė hipių patirtys. „Jie kūrė ne cirką, o tarpusavio santykius, šeimos pasaulį – tarytum laivą. O tada prasidėjo ir naujojo cirko banga, bet mano tėvų kryptis buvo kita – kaip ir mano, kai aš suformavau savo trupę.
Mano tėvas pradėjo kūrybą nuo teatro ir atmetė tą buržuazinį pasaulį, neturėjusį nieko bendro su žmonėmis. Jis norėjo kontakto ir paprasto, populiaraus meno. Mano meniškos natūros mamai scena buvo vieta, kur galėjo pasireikšti jos – šokėjos ir kostiumų kūrėjos – talentai: keisti savo pavidalus per šokį ir kostiumus, per muzikavimą, o visa tai man padarė didžiulę įtaką. Cirkas siūlo savo publikai labai paprastus, naivius dalykus ir tiesioginį bendravimą. Toks buvo anų lagaminų turinys, jei norite“.
James‘o spektaklių įrašuose minima kostiumų kūrėja Victoria Thierrée – taip titruose pasirašo jo motina. Victoria ir savo, ir sūnaus spektakliams sukuria kostiumus, iš kurių galima išsinerti, o jie lieka stovėti. Tai būna ir kostiumai, kuriuose žmogus prasmenga, nerasdamas išėjimo. Arba artistė, apsirengusi paprasta, atrodytų, suknele užsimauna ant galvos kitą drabužį ir po akimirkos virsta fantastiniu gyviu. Kostiumų kūryba padeda labai užimtiems artistams bent trumpam susitikti. Juk tėvai gyvena Burgundijoje, o jų sūnus su drauge – Paryžiuje, ir abi trupės nuolat vaidina gastrolėse skirtinguose miestuose.
Ištraukos iš J.-B. Thierrée ir V.Chaplin spektaklio „Nematomas cirkas“ čia.
Kerintys ir paslaptingi sapnai
Dar būdamas penkiolikmetis J.Thierrée debiutavo kine Arielio vaidmeniu Peterio Greenaway‘aus filme „Prospero knygos“ (1991). Iki šiol jis vis kviečiamas filmuotis, sukūrė filmuose virš 20 vaidmenų, o už vaidmenį Antoine de Caunes‘o filme „Twice upon a Time“ (2006) buvo nominuotas Cezario apdovanojimui kaip „Daugiausiai žadantis aktorius“. Scenos menus J.Thierrée studijavo Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Būdamas 24 metų įsteigė savo nedidelę trupę „Compagnie du Hanneton“, su kuria dirba iki šiol. Čia nuo 1998 metų J.Thierrée sukūrė penkis spektaklius. Jau pirmas vaidinimas „La Symphonie du Hanneton“ ne tik gastroliavo daugelyje šalių, bet ir pelnė keturis svarbiausius Prancūzijos scenos menininkams Moliere‘o apdovanojimus, tarp jų – ir už geriausią režisūrą, ir už geriausią debiutą. Panašiai buvo sutikti bei įvertinti ir kiti J.Thierrée spektakliai, tik į jo monospektaklį „Raoul“ pažiūrėta santūriau. Už kostiumus sūnaus spektakliui „La Symphonie du Hanneton“ Moliere‘o prizą pelnė ir motina.
J.Thierrée spektakliai vadinami siurrealistiniais, sapniškais, kerinčiai gražiais ir paslaptingais. „Aš daug sapnuoju, – yra sakęs artistas. – Bet neužsirašinėju sapnų. Jie per pasąmonę veikia mano vaizduotę. Bet visas beprotiškiausias fantazijas reikia techniškai įkūnyti scenoje, o tai darbas, juodas, žemiškas darbas. Geriausiai pavyksta tada, kai tas juodas darbas susituokia su neribota vaizduote, tada prisideda žiūrovų mintys ir jausmai, ir mes plaukiame, skriejame kartu. Ir visi suprantame, kad tai vyksta tik šį vienintelį kartą, niekada nepasikartos. Ir tai yra puiku“.
Ištrauka iš J.Thierrée spektaklio „La Symphonie du Hanneton“.
Žmonių kiekis scenoje – jau istorija
J.Thierrée spektakliams paprastai nereikia didelių ir sudėtingų dekoracijų. Jis netgi sako, kad viskas jo scenoje yra rankų darbas – jo paties rankų, nes jis mėgsta išradinėti, konstruoti mašineriją, su kuria dirba: „Reikia laiko ir aistros, kad sugalvotum ir sumeistrautum visas atramas ir jų sistemas, lygiai taip pat kaip to reikia tavo meninei kūrybai. Rankų darbo kokybė man jauki. Scenoje paprastai naudoju ir senus baldus, daiktus iš blusų turgaus. Tik spektaklyje „Tabac Rouge“ matomi techniniai objektai, kurie paprastai slepiami – metalinės sijos, ratai.
Tame spektaklyje veikia dešimt artistų, ir tai didžiausia grupė, su kuria esu dirbęs. Paprastai dirbu su mažiau žmonių. Matyt norėjau nueiti kuo toliau nuo monospektaklio „Raoul“. Žmonių kiekis scenoje turi įdomių reikšmių. Skaičius iškart pasakoja istoriją. Jeigu scenoje du žmonės – tai jau situacija. Tu gali būti tikras, kad čia matysi meilės romantiką arba dvikovą. Kitą vaidinimą darysiu su trimis aktoriais – galima tikėtis nemalonumų ir painiavos“. Trupė „Compagnie du Hanneton“ daug gastroliuoja. J.Thierrée pasakojo, ką reiškia nuolat vaidinti vis kitame teatre: „Scenos dydis gal net ne svarbiausia, mes mokame prisitaikyti prie vienu kitu metru platesnės ar siauresnės scenos. Tačiau niekada nežinai, kokią technikų komandą atrasi. Ar tai bus žmonės, mėgstantys ir suprantantys savo darbą, ar tai bus tiesiog samdomi darbuotojai, kuriems tas pats, su kuo jie susiduria. Visiška loterija. O man svarbu, kaip žmonės žiūri į savo darbą. Ir mane siutina abejingumas. Aš taip kraustausi iš proto, kad man kartais sako: nurimk,teatre dirba profesionalai, viską jie padarys tinkamai, o tu geriau sėdėk viešbutyje ir kaupkis spektakliui. Negaliu! Spektaklis yra mano kūdikis, ir man rūpi, kas ir kaip prie jo prisilies. Be to, spektaklis – tai laukinis gyvūnas, kurį reikia suvaldyti. Todėl aš einu į teatrą visai dienai, bendrauju su kiekvienu, kuris aptarnaus mūsų spektaklį. Kartais vaidinu dantis sukandęs, nes žinau, kad kažkas ten už kulisų ar prie pultų visiškai šaltai dirba.
Pastebėjau, kad technikų santykis labai atšyla po pirmo vaidinimo. Kai jie pamato, kokį spektaklį aptarnauja. Tada mes tampame iš tikrųjų bendra komanda“. Giminystė kaip pasaka
Žiūrėdami į J.Thierrée scenoje, žavėdamiesi jo plastiškumu, sąmojumi, triukais, žmonės kartais nesąmoningai lygina jį su garsiuoju seneliu Ch.Chaplinu, rasdami netgi panašių bruožų. Kaip pats J.Thierrée reaguoja į tai?
„Aistrą dirbti paveldėjau iš tėvų, – patikslino artistas. – Subrandini idėją, dirbi ir nuoširdžiai pateiki ją žiūrovams. Daug metų yra taip, o pati Ch.Chaplino tema, giminystė su juo man yra kaip pasaka, kažkas labai tolima. Tai lyg giedras dangus virš tavęs. Malonu galvoti, kad tradicija ateina iš taip toli, bet aš į tai žiūriu kaip į vieną didelę viso meno tradiciją. Žmonės visada aptarinės mūsų giminystę, ir gerai. Bet štai kas man rūpi: kai žmonės ateina į teatrą žiūrėti mano vaidinimo, jie kažkiek pasišneka apie Chapliną, bet kai mes pradedame, aš noriu, kad jie užsimirštų ir pasiduotų to vakaro magijai“.
Apie tėvus ir vaikystę cirke – J.Thierrée interviu prieš „Tabac Rouge“ vaidinimus Londone.
Parengė Rūta Oginskaitė
