„Spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ šiuos dvylika metų gyveno įdomų gyvenimą. Visą laiką buvo be galo žiūroviškas ir iki šiol toks yra. Jis apkeliavo visą pasaulį, nors jame vaidina daug aktorių, ir dekoracijos gana sudėtingos. Man visada smagu grįžti prie šio spektaklio. Tikiu, kad visuomet bus smagu jį matyti ir žiūrovui. „Romeo ir Džuljeta“ – labai teatrališkas spektaklis, čia daug metaforų, ženklų, simbolių. Kita vertus, galima matyti tik spektaklio paviršių ir juo džiaugtis. Jis kaip sluoksniuotas pyragas. Dėl to, matyt, ir tapo toks populiarus“, – sakė režisierius Oskaras Koršunovas.
Už „Romeo ir Džuljetą“ Oskaras Koršunovas ir Jūratė Paulėkaitė 2004 metais buvo apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais, spektaklis pelnė BITEF festivalio ir kitus prizus, o bene garbingiausia, kad šis spektaklis 2003 metais atidarė prestižinį Avinjono teatrų festivalį. „Romeo ir Džuljeta“ per 12 metų gastroliavo beveik visose Europos šalyse, taip pat JAV, Australijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre, Izraelyje.
„Šio spektaklio istorija labai dramatiška. Jis buvo finansuojamas Avinjono festivalio ir turėjo atidaryti penkiasdešimt septintąjį festivalį, ir kaip tik šis festivalis dėl streikų neįvyko. Mes tris kartus spektaklį rodėme tuščiai salei. O Berlyne per generalinę repeticiją vos neužsimušė aktoriai, nes didžiulis spektaklio katilas slydo nuo scenos. Aktoriai kaip voverės spėjo iš to katilo iššokti. Bet paskui prasidėjo „Įstabiosios ir graudžiosios...“ aukso amžius. Iškart po premjeros buvo sakoma, kad mes tarsi visą sukauptą patirtį išliejame jame. Spektaklio stilistika labai žaisminga. Per ilgą laiką ji tapo dar grynesnė. Čia toks atvejis, kai spektaklis išgyveno ilgiau negu aktorių vaidmenys. Atėjo laikas juos keisti, nes aktoriai jau nebenori vaidinti jaunų žmonių, patys būdami romeo ir džuljetų tėvai“, – sakė režisierius.
„LNDT jau nebėra praktikos įtraukti į repertuarą kitų teatrų anksčiau sukurtus spektaklius, bet šis atvejis – išskirtinis. „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ LNDT scenoje atrado ir pamilo publika, ir dar galėtų juo džiaugtis. Be to, šiame spektaklyje vaidybos įgūdžių semsis šiandieniniai O. Koršunovo studentai, ir tai jiems bus puiki profesinė mokykla. Pradedantiems aktoriams tokią edukacijos galimybę siekiame suteikti ir kituose savo spektakliuose“, – sakė LNDT meno vadovas Audronis Liuga. Naująjį Romeo vaidins Oskaro Koršunovo studentas iš Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Laurynas Jurgelis. Džuljetos vaidmenį pakaitomis atliks dvi jaunos aktorės Gelminė Glemžaitė ir Agnieška Ravdo. Abi merginos su O. Koršunovu jau dirbo spektaklyje „Žuvėdra“ – pakaitomis kūrė Ninos vaidmenį. Pirmuosiuose spektaklio rodymuose Džuljetą vaidins A. Ravdo.
„Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“ be jaunųjų aktorių, pasirodys būrys puikiai žinomų aktorių: Eglė Mikulionytė, Dalia Michelevičiūtė, Vaidotas Martinaitis, Arūnas Sakalauskas, Vesta Grabštaitė, Remigijus Bilinskas, Dainius Gavenonis, Arvydas Dapšys, Rytis Saladžius, Marius Repšys, taip pat dar keli O. Koršunovo studentai: Eimantas Pakalka ir Kęstutis Cicėnas.
Spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ scenografiją kūrė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkas – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Antanas Jasenka, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. Atnaujinto spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ rodymai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje vyks vasario 6, 14 d., kovo 31 d. ir balandžio 18 d.
**** Recenzijų ištraukos apie „Įstabiąją Romeo ir Džuljetos meilės istoriją“:
„Tai buvo gražus, tiesus, lengvas, gilus W. Sheakspear’o vakaras“.
Ulrich Seidler / Berliner Zeitung, 2003-06-16
„Ši didmeistriška O. Koršunovo inversija suponuoja stulbinamai netikėtą „Romeo ir Džuljetos“ skambesį – režisierius tarytum tvirtina, jog pasauly niekuomet nebuvo meilės, tik pastanga mylėti, pasmerkta iš anksto. Tik galimybė pabandyti. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ – tai himnas ir tuo pat metu mišios meilei, paklydusiai tarp būsimo ir būtojo dažninio laiko, stebuklingai išsprūdusiai iš užrakinto dangaus ir bandančiai priversti mus prisiminti kažką nesugrąžinamai pralošta. Galinga interpretacija. Šiuo aspektu dėdė W. Shakespeare’as XXI amžiaus pradžioje – nepaneigiamai aktualus“.
Valdas Gedgaudas / Respublika, 2003 11 07
„Mano nuomone, Jūratės Paulėkaitės dekoracijos yra scenografijos meno šedevras. Tos dvi picerijų indaujos su puodais, keptuvėmis, samčiais ir šaukštais – netikėta naujovė, kuri tačiau nėra šekspyrianos svetimkūnis: XX a. rusų režisierius ir dailininkas Fiodoras Komisarževskis Anglijoje pastatė „Makbetą“ su aliuminio dekoracijomis. XXI a. Lietuvoje panašų šedevrą – aliumininį W. Shakespeare’ą pastatė O. Koršunovas ir J. Paulėkaitė“.
Valdas Vasiliauskas / Lietuvos rytas, 2003 11 04
„Williamo Shakespeare’o kūrinys, šįkart prakalbintas režisieriaus Oskaro Koršunovo, sutraukė į teatrą netgi tuos, kurie nemėgsta „koršunovietiško" teatro. „Romeo ir Džuljeta“ išties jaudina. Išties kūną krečia šiurpas, mintys sukasi pašėlusiu greičiu, jauti, kaip kraujas tvinksi gyslose… Ne veltui visas spektaklio pavadinimas – „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Graudulio, tiesa, čia maža. Bet įstabumo – tikrai daug. Tiek daug, kad juo net negali patikėti. Režisierius sakė, kad tokį ilgą pavadinimą spektakliui pasirinko todėl, kad taip skamba Shakespeare‘o originalas“.
Dalia Baliutavičiūtė / Lietuvos žinios, 2003 11 06
„Miltų metaforos bei didžiulio katilo naudojimas pačiais svarbiausiais pjesės momentais yra tik dalis daugybės vaizdinių, kurie atgaivina teatro lankytojų požiūrį į klasikinį veikalą ir puikiai pasitarnauja dramaturgo intencijoms. Šis spektaklis trunka kiek ilgiau nei tris valandas ir iš savo žiūrovo reikalauja išties daug. Tačiau jei žiūrovas sugebės išlaikyti dėmesį ties subtitrais, egzotiška kalba bei vaizdų gausa scenoje ir priims drąsų režisieriaus pastatymą, tuomet šis „Romeo ir Džuljeta" taps vienu įsimintiniausiu kada nors matytu spektakliu“.
Kyle Minor / New Haven Registre, 2004 06 13
„Keturias dienas rodyta drama tapo tarptautinio festivalio „Arts&Ideas“ pažiba. Nepaisant pjesės didybės, šis Shakespeare’o tragedijos pastatymas perkelia į naują intensyvumo ir pajutimo lygmenį. Trys valandos pralekia lyg minutės, publika susižavėjusi. Ir kas galėtų patikėti, kad viso to kaltininkai – ansamblis iš Europos, kuriam angliška klasika greičiausiai nėra kasdienė duona. Visgi yra būtent taip. Jauna ir energinga trupė iš Lietuvos – Oskaro Koršunovo teatras – scenoje susprogdina savo „Romeo ir Džuljetos“ versiją“. Irene Backalenick / Connecticut Post, 2004 06 15
