Nuo Kristijono Donelaičio iki iki Sigito Gedos, nuo Adomo Mickevičiaus iki Czeslawo Miloszo, nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki Ievos Simonaitytės – V.Kochanskytė net pati nebesuskaičiuoja, kiek literatūrinių-muzikinių, poezijos, teatralizuotų programų yra jos repertuare.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį suvokusi, kad sumanymų turi daug, o laiko vis mažiau, ji atsidėjo tam, kas jai miela ir prasminga.
„Lietuviai įdomūs pasauliui tik savastimi, o ji, deja, nyksta. Todėl jaučiu pareigą savo literatūrinėmis-muzikinėmis programomis priminti tautai tuos, kurie puoselėjo lietuvybę“, – taip savo misiją apibūdina aktorė ir režisierė, pati kurianti ir savo programų scenarijus.
Misija pavyksta – į jos renginius susirenka pilnos salės klausytojų, žmonės klausosi poezijos ir pasakojimų apie kūrėjų gyvenimo kelią sulaikę kvėpavimą ir po to dėkoja už pažintį su įdomiausiomis asmenybėmis.
Paradoksiška, bet šios padėkos autorei yra ir džiaugsmas, ir bene vienintelis liūdesio šaltinis: „Liūdna, kai dar kartą įsitikini, kad apie didžiuosius Lietuvos valstybės, meno, kultūros žmones mes taip mažai žinome.“
– Artisto gyvenimas sudėtingas – visą gyvenimą lauki vaidmenų, o jie priklauso nuo režisieriaus. Svajoji apie Džuljeta, o apsidairai – jau tiktum gal tik Motušei Kuraž. Ar todėl palikote teatrą, kad pati norėjote rinktis, ką vaidinti, būti savo likimo šeimininkė? – pasiteiravau 62 metų aktorės ir renginių režisierės V.Kochanskytės.
– Aš visada turėjau daugybę darbų, vaidmenų laukti nereikėjo. Bet įgriso tas taikymasis prie teatro planų, nežinia, ar vaidinsi spektaklyje, jeigu vaidmenį dubliuoja kita aktorė, ar apskritai rodys spektaklį. Tik pastaraisiais metais spektaklius pradėta planuoti bent pusmečiui į priekį, o tada to nebuvo. Su kuo nors susitari dalyvauti renginyje ir lauki įsitempęs, kol paskelbs repertuarą.
Antra vertus, niekam ne paslaptis, jog prie penkiasdešimtmečio artėjančiai aktorei vaidmenų teatre nebelieka. Na, gal šiek tiek.
Suvokiau, kad reikia būti atvirai įvairiems pasiūlymams, provokacijoms, savo sumanymams ir juos maksimaliai įgyvendinti. Jau turėjau įvairių kamerinių renginių, monoprogramų ir visa galva nėriau į šią veiklą.
– Kaip randasi jūsų programų temos? Kaip renkate ir komponuojate medžiagą?
– Būna jubiliejiniai metai, jie padiktuoja temą. Bet ne visada. Mintį įžiebia kieno nors ištartas žodis, pamatytas vaizdas, mano pačios simpatijos vienam ar kitam kūrėjui.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį susipažinau su Kretingos krašto muziejaus direktore Vida Kanapienė. Muziejus įsikūręs grafų Tiškevičių rūmuose. Tokia erdvė prašyte prašosi kokio nors veiksmo. Taip V.Kanapienei padedant atsirado dvaro salono programa apie Kretingos grafus Tiškevičius.
Arba dainininkas Liudas Miklauskas, su kuriuo esame parengę ne vieną programą, užsiminė, kad norėtų padainuoti savo krašto dainas – o jis kilęs iš Tauragės – ir šis noras buvo viena paskatų imtis Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos.
Šiaip jau idėjos sklando ore, tereikia nedelsti ir čiupti jas, antraip pasičiups kiti.
O kalbėti apie kūrėjus visada stengiuosi remdamasi autentiška medžiaga. Laiškų, dienoraščių fragmentus ir originalią kūrybą renku taip, kad dėliotųsi kuo išsamesnė kūrybos ir gyvenimo mozaika. Siekiu, kad programos būtų įdomios ir jaudintų klausytoją lig širdies gilumos.
Dauguma klasikų yra trafaretiškai mitologizuojami. Man norisi parodyti gyvą žmogų su visomis jo silpnybėmis, aistromis, keistenybėmis.
– 2015-uosius UNESCO paskelbė Mykolo Kleopo Oginskio metais. Bet jums nereikėjo paknopstomis kurti programos apie šią asmenybę. Esate sakiusi, kad prieš dešimt metų įsimylėjote kunigaikštį M.K.Oginskį ir šis jausmas niekur nedingo.
– Mano pažintis su M.K.Oginskiu prasidėjo netikėtai ir virto dar vienos asmenybės atradimu ir pristatymu Lietuvai – kultūros, meno, istorijos publikai.
Sukurti dvaro spektaklį „Tik dėl Jūsų“ vėlgi paakino V.Kanapienė. Muziejininkai apskritai yra nuostabūs žmonės.
Iš pradžių apsidžiaugiau – jau turiu programą apie M.K.Čiurlionį, o jis mokėsi Oginskio mokykloje, Oginskis išleido jį į Varšuvos, Leipcigo konservatorijas, net M.K.Čiurlionio laiškus Oginskiui turiu. Bet atsivertusi enciklopediją pamačiau, kad kalbama visiškai ne apie tą Oginskį, o apie jo senelį.
Per pastarąjį dešimtmetį istorikai yra atvėrę daug archyvų, iš prancūzų, italų, lenkų, vokiečių kalbų išvertę Abiejų Tautų Respublikos arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą. Bet tada apie M.K.Oginskį tebuvo kelios enciklopedinės eilutės.
Truputį pagelbėjo rusų muzikologo Sviatoslavo Belzos knygutė apie kunigaikštį. Išsiverčiau iš rusų kalbos, prisirinkau A.Mickevičiaus, Danielio Naborowskio ir kitų poetų eilių, kad užpildytume programą – negi vien polonezus skambinsi, reikia papasakoti istoriją.
Pianistė Šviesė Čepliauskaitė Lenkijoje surado M.K.Oginskio romansų gaidų, mano bičiulė dainininkė Giedrė Zeicaitė sutiko padainuoti, nors ir buvo netekusi žado, kai pamatė, kad dauguma jų ne itališki, o prancūziški.
L.Mikalauskas įsikūnijo į romantišką anų laikų herojų. Jam labai priimtinos anų laikų idėjos – taurumas, kilnumas, pasirengimas bet kada padaryti gerą darbą ir ginti tėvynę.
Programos premjera buvo numatyta per Plungės Oginskių festivalį. Kaip tyčia tada buvo ūkio diena – visiems rūpėjo žirgai, ūkio padargai, rudens gėrybės. Tačiau kai pasirodėme dvaro salone ir pradėjome pasakoti apie M.K.Oginskį, dainuoti, muzikuoti, nežinau, kas atsitiko mums visiems.
M.K.Oginskis – žavi romantiška asmenybė. Romantizmas pagavo mus visus. Žmonės, išgirdę, koks nuostabus jų gentainis, taip susijaudino, kad net apsiverkė.
O mes jautėmės kaip ta Eugene'o Delacroix paveikslo herojė su vėliava – už laisvę, už laisvę, į priekį.
– Jeigu jau šie metai – M.K.Oginskio, neprošal būtų ir plačiau jį pristatyti.
– Kunigaikštis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, diplomatas, politikas, vienas iš 1794 metų sukilimo vadų, senatorius ir Vilniaus universiteto garbės narys.
1794 m. balandžio 29 d. M.K.Oginskis, Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos narys, ugningą prakalbą Vilniaus rotušės rūmuose užbaigė žodžiais: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą.“ Tad neatsitiktinai ir mūsų programa pavadinta „M.K.Oginskis. Tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą“.
Bet šlovę jam atnešė ne tik visuomeninė veikla, o ir iki šiol skambantis polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“. Kada jis buvo sukurtas, tiksliai nežinoma, tačiau manoma, kad tada, kai po 1794 metų sukilimo turėjo bėgti iš Abiejų Tautų Respublikos, nes jam buvo skirta mirties bausmė. Manoma, kad išgyvendamas tėvynės praradimą, jis ir sukūrė šitą polonezą.
Ir ne tik polonezą – kūrė ir romansus, kitus kūrinius, kurie tais laikais buvo populiarūs, jo muzikos klausėsi net Ferencas Lisztas. M.K.Oginskis turėjo muziko pašaukimą ir artėjant gyvenimo pabaigai apgailestavo: „Jei ne tragiškas mano tėvynės ir tautos likimas, būčiau tapęs kompozitoriumi.“
Iš muzikinės kūrybos, literatūrinio palikimo, biografijos faktų išryškėja nepaprastai įdomi M.K.Oginskio gyvenimo kelionė – svajonės, troškimai, kovos, sunkūs išbandymai, dramatiški patyrimai, emigracijos skaudi patirtis, gyvenimo apmąstymai.
Šios romantinės, renesansinės asmenybės žavesys neatremiamas. Tai pavyzdys, kaip visavertiškai, pilnakaraujiškai, visomis valios pastangomis galima išnaudoti savo talentus ir gabumus tau duotame laike, neatidėliojant rytdienai, kitam gyvenimui – vienas Dievas težino, kaip ten toliau bus.
Gal toks šios asmenybės žavesys ir yra pasigrobęs mano sielą.
– Esate aktorė ir jums, regis, lengviau būtų įlįsti į moters kailį. Bet jūsų literatūrinių muzikinių kompozicijų herojai yra ir tas pats M.K.Oginskis, K.Donelaitis, kiti vyrai.
– Jei ne jubiliejus, nebūčiau užsidegusi priglusti prie K.Donelaičio kūrybos ir pastudijuoti jo asmenybę bei gyventą laiką. Jis man atrodė sunkus, nuobodokas.
Esu girdėjusi gal tik vieną aktorių, genialiai sutapusį su „Metais“, pačiu K.Donelaičiu. Tai – Tomas Vaisieta. Negirdėjau nieko nuostabiau skaitančio „Metus“, išvaidinančio tą laiką. Iki šiol atmintyje išlikęs jo žemas balsas, monumentalumas, geras humoro jausmas.
Tačiau dar užpernai dainininkas L.Mikalauskas pasakė, kad vėl norėtų drauge ką nors padaryti. Kai paminėjau K.Donelaičio jubiliejų, jis nudžiugo, nes seniai svajojo parengti savo krašto dainų programą.
Į draugiją pasikvietėme klarnetininką Valdą Andriuškevičių ir kibome į darbą. Dar kartą perskaičiau „Metus“, susiradau Vinco Kuzmicko knygą apie K.Donelaitį. Skaitydama supratau, kad, ko gero, ne tik aš, bet ir dauguma kitų žmonių apie jį žino tik enciklopedines žinias.
O juk jis buvo intelektualus, universitetinis žmogus, smalsus, aktyvus, turėjo gerą humoro jausmą. Visa tai bandėme perteikti programos ašimi pasirinkę poeto gyvenimo kelionę. Juolab ir jos sukurti „Metai“ prasmingai atliepia žmogaus kelionę. Gandrai parskrenda – vaikas į lopšį. Pavasaris – gimimas. Vasara – augimas, ruduo – branda, žiema – išėjimas.
Susidėliojo šelmiška, pašėlusi, pilna emocijų programa. Su ja pernai apkeliavome Lietuvą. Žmonės atidžiai klausėsi, kartu dainavo, verkė ir dėkojo, kad sužinojo, kas tas nuostabus žmogus, kuris parašė tą genialų kūrinį.
Dabar – M.K.Oginskio metai. Norėčiau viltis, kad ryšis mus pakviesti ir rimtų valstybinių švenčių, minėjimų rengėjai.
– Savo programas rodote ne tik didmiesčiuose, bet ir vežiojate po atokiausias Lietuvos vietas. Nuolat esate kelyje ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Ar turite vadybininką, padedantį tvarkyti reikalus?
– Kokia vadyba? Nėra jos. Žinau vieną dalyką – reikia pasirodyti taip, kad paliktum įspūdį, reikia būti vienintelei nepakartojamai, nuostabiai ir taip paliesti žmogaus širdį, kad jis norėtų ir kitą kartą pasikviesti. Daugelis kultūros centrų direktorių prašo: kai tik paruoši naują programą, duok žinią.
– Jūsų kolegos, dirbantys valstybiniuose teatruose, sukilo, kai naujajame Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatyme buvo pasiūlyta įteisinti terminuotas darbo sutartis. Jūs jau daugiau kaip dešimtmetis dirbate be jokių sutarčių. Ar įmanoma išgyventi laisvajam menininkui?
– Įmanoma. Milijonų neuždirbsi, neskraidysi aplink pasaulį, jachtų, dvarų, baseinų, kaip aprašinėja gyvenimo būdo žurnalai, gal neturėsi, tačiau man to ir nereikia.
Didžiausią džiaugsmą man suteikia veikla. Žmogus turi nuveikti ką nors prasminga šiame gyvenime. Jei gaišti savo gyvenimą dirbdamas nemielą darbą, gyvendamas su nemylimu žmogumi ar elgdamasis prieš savo valią, tuomet, mano manymu, gyvenimą tiesiog iššvaistai.
Dabar man svarbiausia, kad artimieji, mylimieji būtų sveiki, kad galėtų pasidžiaugti gyvenimu, kad mano vyras (skulptorius Arūnas Sakalauskas. – Aut.), kaip ir aš, galėtų mėgautis tais darbais, kurie brangūs, teikia malonumą, kurie ir yra mūsų gyvenimas. O pragyventi tikrai galima – reikia dirbti.
Darbuose sukasi kaip voverė rate
V.Kochanskytė – teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė, renginių režisierė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros docentė, scenos kalbos dėstytoja.
Baigusi Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija) vaidino Šiaulių ir Kauno dramos teatruose, sukūrė įdomių ir įsimintinų vaidmenų garsiausių šalies režisierių E.Nekrošius, G.Padegimo, J.Vaitkus ir kitų spektakliuose. Už juos yra gavusi ne vieną apdovanojimą.
Didžiąją savo kūrybinės energijos dalį aktorė skiria kameriniams projektams. Ją pelnytai galima vadinti viena pirmųjų aktorių, kuri Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtino „poezijos artistės“ sampratą kaip savarankišką, savitą ir labai įdomų žanrą.
V.Kochanskytė bendradarbiauja su muziejais, bibliotekomis, rašo kamerinių spektaklių scenarijus, juos režisuoja, kuria įvairių Lietuvos ir užsienio poetų bei rašytojų literatūrines kompozicijas.
Aktorė yra įrašiusi apie penkiolika kompaktinių plokštelių.
Nuo 2005 m. yra UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto geros valios ambasadorė.
