- Su W.Szymborskos poezija dirbote jau anksčiau. Prieš daugiau nei penkiolika metų vaidinote spektaklyje pagal jos eiles „Stotis N mieste“. Kaip atradote W.Szymborską, jos eiles?
– Man patinka eilės, skaitau daug poezijos. Ji atveria vaizduotės ribas, jaudina širdį ir protą. Kai W.Szymborska tapo Nobelio premijos laureate, Lietuvoje išėjo dvikalbė jos poezijos rinktinė. Knyga papuolė man į rankas, perskaičiau ir man labai patiko tos eilės. Tada pradėjau galvoti, kokį būdą rasti perteikti jos poeziją. Atsirado spektaklis „Stotis N mieste“. Tai buvo džiazo perkusininko Arkadijaus Gotesmano ir mano bendra idėja. Ieškojome netradicinių poetinio žodžio minties perteikimo būdų. Norėjome spektaklį padaryti dinamišką, išvengti monotonijos ir tradicinės patetikos. Ieškojome būdų, kaip galėtų žodžio muzikalumas derėti su būgnais, perkusija, su muzika ir šokiu. Mane visada domino įvairių menų dermė. Menų „dialogavimo“ netrūks ir spektaklyje „Moters portretas“.
- Kokia yra W.Szymborskos poezija? – Ji yra labai egzistenciška. Balansuojanti ant vilties ir nevilties ribos. Labai ironiška ir lakoniška. Kai W.Szymborska buvo pasiūlyta Nobelio premijai, visi kritikai pripažino, kad jos eilės dėl savo lakoniškumo yra labai paveikios ir talpios. Kaip sakė mano vienas pažįstamas matematikas, tarsi skaitai jos eiles, eilėraštis plaukia, o pabaigoje kaip trenkia per galvą lyg vėzdu netikėta prasmė.
Kiekvienas geras menas, mano manymu, turi galią mumyse supurtyti tuos egzistencinius klodus, kurie išjudina gyvenimo prasmes. Dabar, kai įsigalėjo mirties kultūros ženklų kultas, tiesiog būtina kalbėti apie gyvybės vertę, apie viltį, apie tai, kad mes turime saugoti vieni kitus, mylėti. Aišku, spektaklis bus ne tik apie tai, jame bus ir mano gyvenimo bruožų. Mano, kaip žmogaus, kuris darbuojasi teatre ir kine. Kaip aktorės, režisierės. Žiūrovai spektaklyje išvys ir mano gyvenime reikšmingus žmones.
- Spektaklį „Stotis N mieste“ jums teko vaidinti Günteriui Grassui, Czesławui Miłoszui ir W.Szymborskai. Kaip spektaklį priėmė pati poetė?
– Ji nemėgo savo tekstų interpretacijų. Greičiausiai ji tikrai buvo tik žodžio žmogus. Dėl to, man atrodo, pagal jos tekstą nėra sukurta nė vienos dainos. Aš nemanau, kad savo darbu jos eiles kaip nors sumenkinu, manau, kad suteikiu galimybę ir kitiems žmonėms tai išgirsti.
Kai vaidinau Krokuvoje, gavau jos autografą ir tai man svarbus prisiminimas, tačiau ji sudarė šalto žmogaus įspūdį. Poezijoje ji man net panaši į chirurgę: ranka nesudreba, kaiiš pjauna bet kokius sentimentalumus. Kuo jau kuo, bet jausmingumu jos niekas negalėtų apkaltinti. Ji sarkastiška, šalta. Eilėse vyrauja temos apie tai, kad mes negalime kito žmogaus iki galo pažinti, kaip ir savęs. Giluminis kito žmogaus klodas taip ir lieka mums nepasiekiamas.
- Prie W.Szymborskos eilių po 15 metų grįžtate su tais pačiais kūrėjais, su kuriais dirbote spektaklyje „Stotis N mieste“: scenografu Linu Liandzbergiu ir kostiumų dailininke Kristina Mališauskiene. Tai greičiausiai ne atsitiktinumas?
– Ne atsitiktinumas. Pirmiausia aš juos vertinu kaip savo srities profesionalus, antra – jie yra mano bičiuliai, kuriais galiu pasitikėti kaip savimi. Turiu mintyje, kad ir ką kurtume, stengiamės būti maksimaliai atviri sau.
Iš esmės šis spektaklis – tai vyro ir moters dialogas. Tas vyras nekonkretizuotas, bet jis visuomet jaučiamas. Darbas su scenografu L.Liandsbergiu yra vyro ir moters dialogas, kūrėjų partnerystė. Jis poetiniam žodžiui prideda vizualumo, modernumo ir netikėtų sprendimų – mes nevengiame šiandieninio gyvenimo realijų.
- Jau tuomet spektaklyje naudojote daug medijų. Dėl to netgi buvote nesuprasti teatro kolegų. Kokių modernių sprendimų pamatysime „Moters portrete“?
– Tiesą sakant, tuomet, kai kūrėme spektaklį „Stotis N mieste“, norėjome būti modernūs. Mes pirmieji pradėjome spektaklyje naudoti vaizdo projekcijas, todėl iš legendinių teatro aktorių susilaukėme kritikos, nors dabar jie teigia, kad kritikavo pačias vaizdo projekcijas, ne spektaklį. (Juokiasi.) Dabar vėlgi norėjome būti ultramodernūs ir nenaudoti vaizdo projekcijų, kurios teatre jau taip įprastos. Apskritai nesinori ko nors naudoti ar nenaudoti savitiksliškai – pirmiausia būtina galvoti, ko reikia, kad išskleistum žodžių prasmę. Vaizdo medžiaga leidžia praplėsti teatro dėžutės ribas, leidžia įtraukti gyvenimo aktualijas. Tai neišvengiama, nes gyvename tokioje informacinėje krušoje, esame nuolat atakuojami skambučiais, trumposiomis žinutėmis, nesiliaujančiomis naujienomis iš interneto tinklų, portalų. Todėl šiais laikais, kai visi gyvena vaizdais, ir spektaklyje reikia vizualumo, kad jis būtų įdomus šiuolaikiniam žmogui, kad žiūrovą pasiektų poezijos žodis, jo prasmė.
- Kokie yra spektaklio pagal eiles kūrimo niuansai?
– Yra labai sunku, nes poetiniai tekstai yra kaip vandenynas. Juos reikia suverti ant vienos smilgelės, suvesti į vieną liniją, atrinkti, kas tinka. Vis tiek scena reikalauja tam tikro siužetiškumo. Yra scenos logika, veiksmas turi būti motyvuotas. Rašydama šią poetinę kompoziciją siekiau sukonkretinti veiksmą. Tai buvo sunku, nes eilėraščiai ne visada pasiduoda tokiam siužetiniam išdėstymui, tačiau buvo įdomu.
Spektakliui atrinkau savo širdžiai mieliausius eilėraščius. Gera literatūra turi tokią savybę, kad ji suskamba įvairiais mūsų gyvenimo tarpsniais. Žmogus, kuris eina į teatrą arba į kiną, tą valandą yra priverstas gyventi tamsoje su matomu personažu. Veikėjas scenoje vis tiek tam tikras prasmes ir klodus iškelia žmoguje. Norisi, kad žiūrovas tą viršvalandį pakeliautų su mumis, su tekstais ir atrastų savąsias prasmes.
Dar labai norėčiau pabrėžti, kad tuose egzistenciniuose tekstuose ieškau džiugesio, bet ne kaip psichologinės būsenos, o kaip ontologinės. Aš ieškau juose vilties, džiaugsmo ir skaidrumo.
- Ką galėtumėte pasakyti skeptiškai nusiteikusiam vyrui, kuris mano, kad tai spektaklis tik moterims?
- Aš jam pasakyčiau: „Ateik ir pažiūrėk!“ (Juokiasi.) Noriu, kad šis spektaklis moterims įskiepytų viltį gyventi, o vyrus įkvėptų dar aistringiau jas mylėti.
- Jūs suvaidinote daugybę skirtingų įsimintinų moterų vaidmenų: Jeanne d'Arc, Marilyn Monroe, Elžbietą Pirmąją, Pepę Ilgakojinę, senjorą Kapuleti. Ar galėtumėte išskirti universalias, kiekvienai būdingas moteriškąsias savybes, ar visos moterys yra skirtingos?
– Sunkus klausimas. Aš kartais susimąstau, kas yra moteriškumas. Man pirmiausia tai širdies jautrumas, švelnumas. Vyras ir moteris sukurti taip, jog jie trokšta sutikti vienas kitą, kad patenkintų bendrystės ir pilnatvės ilgesį. Mes visi esam pašaukti meilei, ateiname į pasaulį tam, kad išmoktume mylėti.
Moters idealas man yra Mergelė Marija, jos širdies talpumas. Dievo Motina, kuri viską sutalpino savo širdyje. Moteriškumo kaip ir asmens neįmanoma įsprausti į vienus rėmus. Tačiau vis tiek kiekvienos valdovės ar laukinės moters širdyje yra ir švelnumo, ir meilės ilgesys. Ir motinystės instinktas – ne tik biologinės, bet ir dvasinės motinystės instinktas glūdi mumyse.
Aš pati turiu kelis vaikus, kuriuos globoju, stengiuosi juos kreipti teisingu gyvenimo keliu ir jaučiu su jais labai stiprų dvasinį ryšį. Kartais tai daugiau nei gali duoti biologinės motinos. Manau, kad tai labai svarbu dabar, kaip taip trūksta sektinų autoritetų.
Spektaklio „Moters portretas“ premjera. Vasario 21, 22 d. 16 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė.
