„Jeigu vos gimusiam kūdikiui galėtume išsyk suteikti senolio patirtį, ir kažkokiu būdu parodyti tą kalną, kurį teks įveikti per dovanoto laiko tarpą vadinamą gyvenimu, – jis tikriausiai išsyk pasuktų atgal. Deja, naujai atėjęs temato tik staigios vaiskios šviesos proveržį ir girdi mielą motinos balso melodiją…“ – portale dramosteatras.lt Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės ir bendradarbių vardu rašo Antanas Žekas.
Danutė gimė Kaune, Žaliakalnyje, bet tėvui dirbant Lietuvos kariuomenės civilinėje tarnyboje, gyvenamą vietą tekdavo nuolatos keisti. 1939 m., atgavus Vilnių, šeima išsikėlė tenai, tačiau neilgam, nes staiga išsiskyrus tėvams, mama su trimis vaikais apsigyveno Panevėžyje. Ypač pablogėjo buitinės sąlygos. Danutės ateities planai tarsi išblėso. Tik 1949 m. sužibo viltis kažką pakeisti – režisierius Juozas Miltinis pradėjo organizuoti miesto dramos teatro trupę, į kurią buvo priimta gimnazistė Danutė. „Tai buvo laimingos dienos,“ – prisimindavo aktorė. Ji sugebėjo lankyti pamokas mokykloje, teatro repeticijas ir aktoriaus meistriškumo pamokas. Netrukus režisierius Vaclovas Blėdis pasakoje „Užburtas veidrodis“ jai patikėjo didesnį vaidmenį.
Tačiau jaunai aktorei nebuvo lemta likti šiame mieste. Sykį, gastroliuojant Kauno dramos teatro jaunimo trupei, vos baigusiai aktorystės mokslus Maskvos teatriniame institute, į akį krito guvus, energingas, ryškaus talento aktorius Leonardas Zelčius. Abiejų jaunuolių jausmai sutapo ir netrukus ( po nelengvų derybų su maestro Juozu Miltiniu) Danutė atsidūrė Kaune. Naujoji šeima pradėjo kūrybinę veiklą kartu. Tai buvo labai darbingi metai. Teatrui vadovavo talentingas režisierius Henrikas Vancevičius, per trumpą laiką sugebėjęs išgarsinti Kauno dramos teatro vardą. Netrukus Danutė Juronytė sukūrė pagrindinį Kristinos vaidmenį legendiniame spektaklyje „Herkus Mantas“ pagal Juozo Grušo dramą drauge su vyru Leonardu paruošti duetines Siuzon ir Figaro scenas Pierre de Beaumarchais „Figaro vedybose“.
Santuokinis gyvenimas nuolat didino įtampą. Pagausėjo šeima. Gimė dvi dukros – Dovilė ir Kristina. Tvirtėjo ir Leonardo padėtis teatre, jis tapo žymiu trupės aktoriumi ir režisieriumi, o stipri kūrybinė asmenybė visada reikalauja didesnio dėmesio ir šeimos buityje. Žodžiu, Danutei buvo nelengvas laikas. Norint neapleisti sceninės saviraiškos, teko patrigubinti fizines ir dvasines jėgas. Jos garbei šiandien galima drąsiai pasakyti, kad tuos išbandymus ji išlaikė tvirtai ir pasiaukojančiai…
Dar jaunystėje debiutavusi lietuviško kino juostoje „Birželis – vasaros pradžia“, aktorei, nepaisant visko buvo pasiūlyta šiuos darbus pratęsti. Netgi sunkiausioje buities darbų „priespaudoje“ ji sukūrė Angelės vaidmenį kino juostoje „Tadas Blinda“, Rūtos – „Suaugusiųjų žmonių žaidimai“ ir kt. Be to, retkarčiais sublizgėdavo ir teatro scenoje: H.Vancevičiaus spektaklyje H.Milerio „Visi mano sūnus“ motinos Keit vaidmenyje, Jono Avyžiaus romano „Kaimas kryžkelėje“ inscenizacijoje ir k.t. Beje, šiame kūrybinio darbo tarpsnyje ištiko dar viena bėda – sunki liga staiga palaužė jos vyro Leonardo fizines ir dvasines jėgas. Sunki našta vėl užgulė jų buitį ir būtį, prislėgdama daug patyrusius Danutės pečius. Ne, ji nepalūžo, stengėsi visomis išgalėmis kautis su kiekvienos dienos iššūkiais, spinduliuoti aplinkai šypseną, gerumą ir užuojautą ištikus bėdai.
Bet štai… Išnyko kalno vaizdas. Regis, viršūnė pasiekta – jos ilgo gyvenimo įkalnė baigėsi? O gal tik mums taip atrodo. Gal tu matai jo tąsą… gal matai atsivėrusią Didžiąją paslaptį, apie kurią priešokiais pasišnekučiuodavome? Gal tu matai giedančių margaspalvių paukščių pulkus ir žydinčius sodus?!! Skrisk! Tu savo kelio atkarpą įveikei tikrai ir nuostabiai gražiai…
Skirsk, mieloji, skrisk!
Sudie
dramosteatras.lt
