Šeštadienį Kauno valstybiniame lėlių teatre pristatyta pirmoji šio sezono premjera – spektaklis vaikams „Pliauskiukas Ivasiukas“.
Jį pastatė režisierė iš Ukrainos O.Dmitrijeva. Scenografiją sukūrė jos tautietė Natalija Denisova.
O.Dmitrijeva yra Charkovo V.A.Afanasjevo valstybinio lėlių teatro vyriausioji režisierė, N.Denisova – to paties teatro vyriausioji dailininkė.
Kaunas ir Charkovas nuo 2001 metų yra miestai partneriai. Kauno valstybinio lėlių teatro atstovai siekė tęsti kultūrinį bendradarbiavimą ir solidarizuodamiesi su dramatišką laikotarpį išgyvenančiais ukrainiečiai pakvietė abi kūrėjas kurti Kaune.
– Kaip užsimezgė jūsų ir Kauno valstybinio lėlių teatro bendrystė? – „lrytas.lt“ paklausė O.Dmitrijevos.
– Pirmoji pažintis su Kauno valstybinio lėlių teatro vadovu Sigitu Klibavičiumi įvyko, kai jis pakvietė mūsų teatrą pasirodyti praėjusį pavasarį Kaune vykusiame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje.
Ukrainoje situacija sunki, pinigų kelionei neturėjome. Tuo pasirūpino festivalio organizatoriai ir pats S.Klibavičius.
Kai kuriems iš mūsų tai buvo ne tik pirmoji kelionė į Lietuvą, bet ir į Europą. Lietuva paliko puikų įspūdį. Lietuviai – labai gražūs žmonės.
Užsimezgus meniniams ir žmogiškiems santykiams, gavome kvietimą Kaune pastatyti ir spektaklį.
– Ką siekėte pasakyti lietuviams žiūrovams savo spektakliu?
– Nusprendėme, kad turime pristatyti pasaką, kuri lietuvius geriau supažindintų su ukrainiečių folkloru, liaudies tradicijomis.
Pasirinkome pjesę „Pliauskiukas Ivasiukas“, kuri sukurta remiantis ukrainiečių liaudies pasaka. Ji išsiskiria simbolių, ženklų ir vaizdinių kalba, kuri yra artima baltiškai tautosakai.
Po Pasaulio medžiu sėdi Senelis ir Senelė. Jie – tautos, tradicijų saugotojai ir pasaulio kūrėjai. Saulė suka savo ratą, Gyvenimo upė teka, tačiau šiame pasaulyje trūksta svarbiausio – mažo žmogelio, giminės tesėjo.
Senelis išskaptuoja medinį žmogeliuką, kuris nuo Senelės meilės virsta gyvu berniuku. Pliauskiukas Ivasiukas leidžiasi į kelionę po pasaulį, nugali klastingą Gyvatę ir grįžta pas Senelį ir Senelį, kad būtų jiems ramčiu ir pagalbininku.
– Ar kuriant ne savo teatre, o kitoje valstybėje susidūrėte su netikėtumais?
– Netikėčiausia buvo tai, kad statant spektaklį, kuriame vaidina Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriai, radome nemažai lietuvių ir ukrainiečių tautų tradicijų panašumų. Kultūros, simboliai tarsi persipynę.
Pavyzdžiui, spektaklyje naudojame vežimo ratą. Jis simbolizuoja gyvybės ratą. Po juo žiūrovai pamatys padėtą šieno kaugę. Pas mus šieno kaugės kaip prisikėlimo simboliai naudojami švenčiant Velykas.
Sužinojau, kad pas jus per Velykas šienas klojamas po staltiese ir iš jo žmonės buria, kokie bus ateinantys metai.
Aktoriai taip pat pajuto mūsų kultūrų bendrumą. Jie spektaklyje dainuoja ukrainietišką lopšinę. Nors mūsų kalbos nemoka, iš karto intuityviai suvokė, apie ką ji ir atlikdami ją perteikia ir liūdesį, ir džiaugsmą.
– Vaidinime berniukas vienu metu tarsi šaka atplėšiamas nuo gyvybės medžio. Jis tarsi miršta. Tačiau begalinė artimųjų meilė jį prikelia naujam gyvenimui. Ši mirties ir prisikėlimo tema ypač jautri žinant apie įvykius Ukrainoje. Ar mintys apie tai, kas vyksta tėvynėje neapleido ir kuriant Kaune?
– Kaune dirbome tris savaites. Visą tą laiką sekiau ir įvykius Ukrainoje.
Baisu ir skaudu, kad XXI amžiuje gali vykti tokia ciniška kova tarp kraujo ryšiais susijusių tautų. Man sunku sutramdyti ašaras, tačiau tikiu, kad taika bus.
Nors namuose gyventi ir dirbti sudėtinga, praskysti negalime.
Yra toks padavimas. Vienos bažnyčios parapijiečiai laukė Dievo Motinos ir Kūdikiu apsireiškimo. Visi, norėdami jai kuo geriau pasirodyti mokėsi giedoti psalmes.
O štai vienas vienuolis prisipažino, kad moka tik žongliruoti.
Kai Dievo Motina su Kūdikiu pasirodė tikintiesiems, vaikelis nusišypsojo ne psalmių giedotojams, o žonglieriui.
Taigi mūsų darbas – kūryba taip pat yra malda. Malda, kad Dievas nusišypsotų ir stotų taika.
