Kaip pasakytų šviesaus atminimo Vytautas Šapranauskas, dešimt metų – ir privalu ką nors pakeisti. Šiame teatre niekas nieko per jėgą nekeitė, pats teatras pasikeitė natūraliai. Per šį laikotarpį visos trys R.Tumino užaugintos aktorių kartos turėjo galimybę vaidinti ir savo mokytojo, ir pakviestųjų režisierių spektakliuose, ir patys laisvai eksperimentuoti. Laikotarpis buvo sudėtingas, nes stipri mokytojo kūrybinė aura dalį mokinių vertė gyventi tam tikroje nostalgijoje, belaukiant iš Maskvos grįžtančio režisieriaus, o kai kurie, tiesiog neišlaikę dviprasmiškos būties, apskritai pasitraukė iš šio teatro.
„Bedalis ir labdarys“ – spektaklis, kuris tarytum ant pirštų galų bando iš naujo parodyti tai, kas teatre brangiausia – aktorius. Jaunoji režisierė nesirinko lengvesnio kelio, nedirbo tik su sau „patogiais“ aktoriais, į savo kūrybinę grupę pakvietė Josifą Baliukevičių, Daumantą Ciunį, Aurą Garmutę, Larisą Kalpokaitę, Agnę Kiškytę, Tomą Kliuką, Elžbietą Latėnaitę, Gintarę Latvėnaitę, Viliją Ramanauskaitę, Tomą Rinkūną, Tomą Stirną, Agnę Šataitę, Almantą Šinkūną ir Mantą Vaitiekūną.
Trumpi įvairiažanriai tekstai šiems skirtingiems aktoriams iš pažiūros tiko. Tačiau medžiaga gana klastinga, nes kiekvienas turi pakankamai daug erdvės savo individualiam talentui atskleisti. Čia ir įvyko didysis konfliktas, nes kai kurie aktoriai savo kūrybinėje biografijoje neturėjo didesnių improvizacinių benefisų, todėl jie jautėsi kiek sukaustyti, o kai kuriems ši medžiaga apskritai netiko.
Tenka pripažinti, kad P.Pukytės ne scenai rašytas kūrinys skaitant paliko didesnį įspūdį. Gal taip yra ir dėl to, kad proza teatre be inscenizatoriaus neišvengiamai tampa tekstų rinkiniu. Net ir šiuo atveju, kai G.Tuminaitė pakankamai sėkmingai bando atsiplėšti nuo literatūrinio teatro, inscenizacijos nebuvimas neleidžia laisviau smelktis ten, kur jai pačiai būtų įdomiau ir svarbiau. Kita vertus, pasirinkusi tokį kūrinį, režisierė lengviau gali „pasislėpti“ už skečams būdingo mizanscenavimo, kuris neišvengiamas statant tokį bežanrį kūrinį.
Geografinį gyvenimą padalinusi į dvi teritorijas – Vilnių ir Londoną, P.Pukytė savo literatūrinius kūrinius lipdo lyg keramikos dirbinį. Iš pradžių ji iš molio išminko formą, o vėliau ją išdega, glazūruoja ir „kepa“ krosnyje. Knygą „Bedalis ir labdarys“ galima skaityti kaip Hermanno Hesse „Stiklo karoliukų žaidimą“: kaip nori – ir nuo galo. Autorę „veda“ ne vitališka jėga, o apgalvoti žaidimai. Toks yra ir spektaklis: sukeitus įvairias scenas, gautume tą pačią lygtį.
Literatūrologai šį kūrinį gali naudoti kaip skirtingų kalbinių pavyzdžių rinkinį: jame ne tik įvairūs grožinės literatūros žanrų pavyzdžiai, bet ir pačios kalbos vingrybės – vulgarioji šaligatvių kalba sukryžminta su hegzametru. Spektaklyje vyrauja tai, kas lengviau pasiekiama – gatvinė išraiška, bet režisierė per ją kartais atranda ir paradoksų, kurie tekste kiek kitaip atrodo.
Kai kurie kūrinio minisiužetai, sąmoningai ar ne, remiasi antikiniais mitais, todėl žiniasklaidos ir paties gyvenimo nuvalkioti emigracijos pavyzdžiai būtų apskritai neįdomūs, jei ne spektaklyje „pagauta“ pagrindinė kūrinio jungiamoji grandis – šiuolaikinė lietuviška mitologija. Iš laikraščių ir įvairių gyvenimiškų situacijų atsiradę mąstymo „logotipai“ suformavo XXI a. lietuvišką mitą apie pagreitintą kelionę į mirtį. Šiuo atveju lietuviui Skaistykla tampa Londonas, iš kurio kelio atgal nėra.
Mums rodomas pasaulis, kuriame jausmai nereikalingi. Mažos pavienių žmonių isterijos lieka nebylios aplinkinių atžvilgiu. Nors regime „nesusikalbėjimą vertime“ (kiek kitokį, nei Sofios Coppolos filme „Pasiklydę vertime“), bet jis taip pat jau esmės nekeičia. Čia viskas sintetiška ir sąmoningai dar labiau sintetinama.
Žmonės kalba ne savo balsais, prie kiekvieno prijungtas mikrofonas, judesiai automatizuoti, kol finale greta jų tiesiog pasodinamas manekenas, ir niekam nesvarbu, ar jis su automatu, ar be, ar jis kažką saugo, ar ruošiasi žudyti. Niekam niekas neįdomu. Ir mums tas muliažas neįdomus. Juk šiandien patikrinus kai kuriuos tarptautinius oro uostus, išaiškėjo, kad pusė apsaugos priemonių apskritai neveikia, nors visur įrengtos kameros. Spektaklyje oro uosto leitmotyvas įdomiausias. Lėktuvų sukelto vėjo ir akinančios šviesos šuorai – įtaigiausios spektaklio scenos. Jos grėsmingos, įspėjančios, nes visiškai nepavaldžios žmogaus galioms.
G.Tuminaitė kuria spektaklį apie žmones, ji tyrinėja tai, kas būdinga daugeliui. Ji neieško herojų, nes toks laikas. Tiesiog herojų niekam jau seniai nereikia. Gal dėl to ji nesibodi ir lietuviško „kapustniko“ elementų. Ji, kaip ir teksto autorė, žanriškai nenuspėjama. Režisierė naudoja visą rinkinį tiek profesionaliam, tiek saviveikliniam teatrui būdingų elementų. Šitoje kakofonijoje ji ieško žmogaus, vardu „lietuvis“. Salė kurį laiką sėdi nuvytusi: stebi ir kai kuo stebisi (kalba, vientiso siužeto nebuvimu), bet vos tik išgirsta žodį „Lietuva“, iškart atsigauna. Tarytum čia įvyktų spektaklio lūžis, kulminacija. Pasirodo, žmonėms reikia dar ir dar kartą priminti, kad šie nesusipratimai vyksta aplink mus, su mumis. Žiūrovams smagu save atrasti per teatrą, nors, atrodytų, tokius „namų darbus“ galėtų atlikti ir namie.
Šiame spektaklyje labai svarbu fiksuoti situacijas. Ne tiek siužetine prasme, kiek režisūrine. Kai aktoriai ne vien atsigręžę veidu į žiūrovą ar skirtingomis intonacijomis susako tekstus, bet dar ir kūno plastika „užtvirtina“ tai, kas regima potekstėse, tuomet scena gyva. Bet spektaklyje palikta nemaži duobių, iš kurių aktoriams sunku išsikapstyti. Pavyzdžiui, G.Latvėnaitė „Bedalyje ir labdary“ atrodo kaip Alisa stebuklų šalyje. Ši aktorė yra klasikinio repertuaro primadona, tad išleidžiant ją į šiuolaikinę areną būtina griežčiau apgalvoti jos sceninės būties sąlygas.
Pasisekė tiems, kas buvo „kitoje barikadų pusėje“, kurie buvo apvilkti griežtais kostiumais (kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė) arba panardinti į griežtesnes vaidmens sąlygas. E.Latėnaitė, D.Ciunis, T.Rinkūnas, M.Vaitiekūnas liko spektaklio lyderiais, nes labai tiksliai brėžė „fiksuotus“ personažų ratus. Šie aktoriai kartais net iki grotesko utriravo savo vaidmenis, o štai kiti liko įprastos psichologijos rėmuose, bet be didesnio režisieriaus „užnugario“ jie atrodė lyg našlaičiai.
Šią skirtingų ne tik scenų, bet ir vaidybos manierų mozaiką ryškiausiai sujungė, o tiksliau, papildė Giedriaus Puskunigio muzika. Spektaklyje jos daug. G.Puskunigis ir pats kuria šio kūrinio himną, ir labai jautriai bando priminti Vinco Kudirkos sukurtąjį. Jis palydi, iliustruoja, konfrontuoja, jo yra tiek, kad imi galvoti, jog muzikinė režisūra tampa pagrindiniu spektaklio rišamuoju audiniu.
Patys muzikiniai gabalai labai įvairūs. Itin graži scena, kai kompozitorius tarytum leidžia pailsėti kitai Mažojo teatro primadonai Agnei Šataitei, kurios personažo „šauksmą tyruose“ tiesiog nutraukia puskunigiškas-pusdieviškas muzikinis opusas. Režisierė mizanscenos nekeičia: nutilus pasakojimui, aktorė paliekama sėdėti toje pačioje pozoje, o jos „sielos kalbėjimą“ tiesiog pratęsia skausminga moters daina. G.Puskunigis, pastaruoju metu daugiausiai kuriantis Mažojo teatro spektakliams, nors ir lengvai atpažįstamas, bet skambėjo visiškai naujai. O tai byloja, kad šiuo metu jis yra vienas kūrybingiausių teatro kompozitorių Lietuvoje.
Kad muzika išliktų veiksminga, svarbus ne tik režisierius, bet ir aktoriai. Šiuo atveju pagrindiniu G.Puskunigio ramsčiu tapo E.Latėnaitė. Išskirtinio muzikalumo ir talento aktorė „Bedalyje ir labdaryje“ visą savo vaidmenį sukūrė per muzikinius ritmus, todėl vaidmuo tapo lyg muzikos melodija. Net tuomet, kai aktorė atsitraukdavo nuo fortepijono, kuriuo virtuoziškai grodama pratęsdavo savo kalbėjimą, pasakojimą arba klavišus naudojo kaip tam tikro dialogo priemonę, pavyzdžiui, šmaikštų „pasikandžiojimą“ su garsiais britų atlikėjais.
Sugrojusi ir padainavusi grupės „Tiger Lillies“ intermediją, ji be cinizmo priminė, kad muzikui-atlikėjui pirmiausia reikia turėti klausą ir gerą balsą, kad galėtum laisvai improvizuoti, o šios mažos „smulkmenos“ šiuolaikiniai dainininkai dažnai ir neturi. Vertėją, asistentę, sekretorę, stiuardesę, viso spektaklio, kaip nesibaigiančio lietuvių teismo, tvarkdarę vaidinanti E.Latėnaitė sugebėjo išlikti ir švelni, ir kerinti, ir, ko reikia šiam spektakliui, šiuolaikiška ir vientisa. Ji įdomiai išdžiazavo visą savo sudėtingiausią vaidmens partitūrą. Tuo labiau kad jai labai pasisekė, nes turėjo savo „kraujo grupės“ partnerį D.Ciunį. Jie abu lyg fotografavo kitus, bet jų pačių nuotraukos išliko ryškiausios.
