Režisierius Rimas Tuminas (65 m.) Maskvos K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre stato dvi vienaveiksmes operas – Igorio Stravinskio „Edipą karalių“ ir Belos Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“. Premjera numatyta kovo 16-ąją.
Tai – ne pirmas R.Tumino darbas muzikiniame teatre. Pernai Maskvos Didžiajame teatre jis pastatė Dmitrijaus Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą“, kuri greitai pelnė publikos simpatijas.
Prieš „Katerinos Izmailovos“ premjerą paklaustas, kodėl pasuko operos link, R.Tuminas juokavo: „Atsibodo teatras, visiškai išsunkia!!! O opera, muzika – tai harmonija, grožis, gėris. Pastebėjau, kad ir Vladimiras Nemirovičius-Dančenka, Konstantinas Stanislavskis senatvėje ėmėsi operų. Taigi mano sutikimas statyti operą – senatvės požymis.“
Dabartinę premjerą režisierius rengia su nuolatiniais bendradarbiais – scenografu Adomu Jacovskiu, choreografe Anželika Cholina, kostiumų dailininke Marija Danilova, šviesų dailininku Damiru Ismagilovu. Spektaklių muzikinis vadovas – teatro vyriausiasis dirigentas Feliksas Korobovas.
„Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ siužeto pagal Charles'io Perrault pasaką R.Tuminas ėmėsi pirmą kartą, skirtingai nuo „Karaliaus Edipo“ (tokį spektaklį pernai R.Tuminas pastatė Maskvos J.Vachtangovo dramos teatre). Tačiau tarp šių pastatymų – esminis skirtumas. Dramos spektaklis pastatytas pagal Sofoklio tragediją, operos – pagal I.Stravinskio muziką ir Jeano Cocteau libretą.
Antikinės tragedijos tekstą I.Stravinskis ir J.Cocteau sutrumpino penkis kartus išsaugodami pagrindinę intrigą ir esminius siužeto posūkius. Opera-oratorija „Karalius Edipas“ sukurta 1926-1927 m. Kompozitorius norėjo tokio kūrinio, kuris būtų gyvas, bet sykiu išsiskirtų monumentalumu. Pagal jo sumanymą siužetas neturėjo atitraukti dėmesio nuo muzikos. Todėl ir pasirinktas Sofoklis. Taip sukurta neoklasikinio stiliaus lakoniška dviejų dalių opera-oratorija. Tai ne asmenybių drama, jos personažai – apibendrinti simboliniai veikėjai. Pasak I.Stravinskio, jis ir J.Cocteau tragediją sukoncentravo ne į herojus, o į lemtingą finalą, kuriame ir išryškėja pjesės prasmė.
B.Bartoko vienaveiksmė opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ paremta vengrų rašytojo Belos Balazso balade ir belgų rašytojo Maurice'o Maeterlincko pjese „Ariana ir Mėlynbarzdis“. Opera sukurta kaip ekspresyvus hercogo Mėlynbarzdžio ir jį įsimylėjusios merginos Juditos dialogas. Laisvas ir lankstus rečitatyvas primena šnekamąją kalbą. Pagal siužetą Judita įkalbinėja hercogą atrakinti septynerias paslaptingas jo pilies duris. Vienos po kitų durys atsiveria, kuo toliau, tuo arčiau baisiausia paslaptis. Alegoriniai, niūriai fantastiški vaizdai panardina žiūrovą į senovinę poeziją – operoje girdėti senovinių Transilvanijos baladžių atgarsiai.
Parengė Milda Augulytė
Judita – Larisa Andrejeva, hercogas Mėlynbarzdis – Denisas Makarovas