Paskutinis „Gaidos“ festivalio vakaras buvo kupinas perkusijos garsų įvairovės bei sodrių orkestro styginių ir pučiamųjų sąskambių, o taip pat griežtų, visą muziką savyje talpinančių dirigento mostų. Visą tai sugėrus, mėgavausi poveikiu kūnui ir sielai, kurio vis dar racionalizuoti nesinori.
Nesilaikydama vakaro programos eiliškumo, noriu pasimėgauti šių metų pažintimi su kompozitoriaus Magnuso Lindbergo muzika. Išgirdome ne vieną jo kūrinį ir galbūt per skambiai, o gal per drąsiai, bet bent festivalio rėmuose kompozitorių norisi pavadinti „orkestruotės karaliumi“.
Jo kompozicijoje „Two Episodes“ ir vėl nuostabiai išnaudojamas orkestras, jo diapazonas ir dinamikos amplitudė. Originaliai jis, Londono filharmonijos orkestro užsakymu, kurtas kaip įžanga Ludwigo van Beethoveno Devintajai simfonijai, ir tai labai jautėsi. Ši muzika vis nukeldavo klausytojus į vėlyvąją minėtojo Vienos klasiko kūrybą.
Tačiau šios aliuzijos kompozicijos nepavertė keistu klasikinės ir šiuolaikinės muzikos mišiniu. Vis dėlto užuominos į pirmuosius tris Devintosios simfonijos veiksmus ir , rodos, neužbaigta, o greičiau dviem epizodais paruošta mintis plėtojimui, sužadino smalsumą išgirsti, kaip šis kūrinys skambėtų šalia paskutinės L. van Beethoveno simfonijos.
Nuojauta kužda, kad kompozicija „Two episodes“ nėra tokia universali, kaip pats kompozitorius vylėsi, ir jos skambesys originalaus sumanymo kontekste yra kur kas prasmingesnis.
Visiems gerai žinomo minimalisto, bet ne tokio, kokį visi žino ir įsivaizduoja – Johno Adamso – Koncertas fortepijonui ir orkestrui „Century Rolls“ ypač sužavėjo antrąja dalimi „Manny’s Gym“. Ausį pamaloninę Luko Geniušo piano atliekami konsonansiniai akordai panardino į transą, o pastarasis Filharmonijos salėje pasklido ir, drįsiu teigti, paveikė kiekvieną.
Tai buvo vienas to vakaro momentų, kai siela visiškai atsidavė muzikai, leido ją užvaldyti ir išnerti iš šių jausmingų gilumų visai nesinorėjo. Trečioji dalis pažadino savo forte, aštriais disonansiniais sąskambiais, akcentais, ekspresyvia energija.
Spėliojau, kas gi įvyko pirmojoje dalyje… Pats kompozitorius minėjo, jog šiam koncertui būdingas iškreiptas pasitenkinimas praeities fortepijonine muzika, tiek akademine, tiek populiariąja. Čia buvo maišomi Ignaco Paderewskio, Sergejaus Rachmaninovo, George'o Gershwino regtaimų, atlikėjo, pianisto ir kompozitoriaus Jelly Rollo Mortono muzikos elementai.
Nors muzikinėje medžiagoje tai buvo girdėti, o atskirų motyvų kontrastai ne kartą, ypač paskutinėje dalyje, kėlė šypseną, deja, šios muzikos šarmo pajusti nepavyko. Ypač sudėtinga poliritmija pirmojoje dalyje atsiskleidė mechaniniu fortepijono skambėsiu, minimalistiniais, tarpusavyje nesiskyrusiais motyvais.
Po šios dalies susimąsčiau apie tai, kokią estetinę vertę turi muzika, užrašyta ir skambanti taip mechaniškai. Kompozitorius meta didelį iššūkį atlikėjui ieškoti savosios interpretacijos ir požiūrio į tokį muzikinį tekstą.
Išklausius bisui atliktus Leonido Desiatnikovo preliudus ir palyginusi ką tik girdėtą Koncertą, pajutau itin didelį perteiktų emocijų kontrastą. Savo mėgstamo kompozitoriaus muziką L. Geniušas interpretuoja itin asmeniškai ir jautriai, kuo įsitikinome ir prieš mėnesį nuskambėjusiame koncerte „Vaidilos“ teatre. Galbūt to pasigedau pirmojoje „Century Rolls“ dalyje.
Išklausius 2010-aisiais Petro Geniušo atlikto koncerto „Century Rolls“ (dirigavo Juozas Domarkas) įrašą ir palyginus atlikimą, pasidarė įdomu tai, kad vakarykščiame koncerte fortepijonas buvo lygiavertis orkestrui ir ryškiais solo skambesiais neišsiskyrė. Orkestras ir fortepijonas vienas kitą papildė, kurdami sistemingą fortepijoninio kanono chaosą.
P. Geniušo atliekama fortepijono partija atrodė kur kas ryškesnė ir labiau kontrastuojanti su orkestro. Tarp fortepijono ir orkestro tarsi vyko konfliktas, kuris priminė ir paties J. Adamso žodžius. Kompozitorius teigė, kad pirmojoje dalyje siekė sugretinti konfliktą, nerimtumą ir ekstravaganciją. Gal būtent šių emocijų ryškumo vakarykščio koncerto pirmojoje dalyje taip norėjosi?
Na, o koncerto „perliukas“ buvo jaunos kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės premjerinis kūrinys perkusininkui ir orkestrui „Chrysalis“. Pirmą kartą su šios kompozitorės kūryba susipažinau dar mokykloje. Tada kompozicija „Something Personal“ įsiminė unikalumu – vieno žmogaus atliekama kompozicija-performansas man dar buvo negirdėti.
Manau, kad kompozitorės pamėgti suasmeninto muzikos suvokimo eksperimentai sąlygojo gilų muzikos emocinio poveikio žmogui pažinimą. Jos garso tembro bei akustikos išmanymą gilinę eksperimentai privedė prie rezultato, kokį girdėjome vakar.
Skambėjusi muzika, kaip savarankiškas gyvas organizmas, klausytojus pasiėmė į kelionę, kuri „iš struktūra persmelkto ritminio pasaulio vedė į visai kitokį pasaulį, sukurtą iš abstrakcijų ir tembrinių garsų“.
Dar niekada negirdėjau tokio didžiojo būgno panaudojimo, kai jis suvirpina visa, kas yra salėje – kitus instrumentus, kėdes, sienas, lubas ir pačius žmonės. Net pučiamųjų čempionatuose girdėtas garsiausias forte nebuvo toks paveikus kaip šis.
Žavėjausi muzikos gyvastimi, nuolatine kaita, nenuspėjamumo įspūdį kuriančia poliritmija, kuri pirmą kartą man atrodė tokia natūrali. Pirmą kartą nesinorėjo ieškoti stipriosios takto dalies, o tiesiog mėgautis ir laukti, kur visa tai mane nuves.
Ši iliustratyvi muzika ypač tiktų filmams, tačiau tai buvo vienas retesnių atvejų, kai pati muzika įkvėpė tokias stiprias vizualizacijas, jog papildomos ekranizacijos būtų tik trukdžiusios.
Londone gyvenantis perkusininkas Jude'as Carltonas meistriškai mėgavosi indiškais ritmais prakalbindamas vibrafoną ir paties pagamintus keramikinius mušamuosius. Tuščiavidurės lazdelės, paties perkusininko dainavimas, mažųjų lėkštučių panaudojimas, ekspresyvus grojimas timpanais – visas šis skirtingų tembrinių spalvų mišinys paliko didelį įspūdį.
Taip pat ir talentingasis Karolis Variakojis, pavadavęs netikėtai susirgusį kviestinį dirigentą Ville Matvejeffą, nuostabiai prisidėjo prie išskirtinių šio vakaro išgyvenimų, „prakalbindamas“ Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir taip dar labiau priartindamas R.Vitkauskaitės kompoziciją prie eilinio klausytojo.
„Chrysalis“ – nuostabi dovana „Gaidos“ festivaliui, kurią turi išgirsti ne tik Lietuvos didžiųjų salių publika, bet ir visas pasaulis.
