Dėl pirmojo epiteto nėra ko įsižeisti – Lietuva išties nedidelė, ir nieko čia nepakeisi. Tuo tarpu piktais išvadinti lietuviai veikiausiai suskubtų pasiūlyti imigrantams keliauti ten, iš kur jie atvyko, jei jau mūsų šalyje jiems taip blogai.
Tačiau prieš siunčiant kitakalbius, kitokios odos spalvos ir kitokios kultūros žmones kur nors tolėliau verta atidžiau apsižvalgyti po savo kiemą. Mat tarp vis augančios netolerancijos ir ksenofobijos (visuomenės apklausos rodo, kad Lietuva – viena netolerantiškiausių ES valstybių) bei emigracijos esama tiesioginio ryšio.
Tie patys reiškiniai, kurie atstumia ir piktina užsieniečius imigrantus, nuo grįžimo į Lietuvą sulaiko ir dalį emigrantų, o kai kuriuos šalies gyventojus paskatina išvykti.
Visų pirma, ta gatvėse, darbovietėse, viešajame transporte tvyranti atmosfera, kurią sunku nusakyti, tačiau labai lengva pajusti bet kam, bent kelerius metus gyvenusiam Vakarų šalyse. Vadinkime tai ant kriminalinės mačo kultūros pamatų pastatytais kasdienio elgesio modeliais, kurių visuma sukuria nesaugumo, atšiaurumo jausmą.
Neneigsiu, dabar Lietuvoje šypsomasi dažniau nei prieš 10 metų. Tačiau dažniausiai tos šypsenos taikomos šeimos nariams ir artimiems draugams. Į gatvę ir toliau einama kaip į karą. Siauroje gatvelėje prasilenkiantys nepažįstami žmonės ir toliau vienas į kitą dėbteli atsargiu žvilgsniu ir žingsniuoja toliau nutaisę rūškaną veidą.
Kol vienas vairuotojas stato automobilį, kitas prilipęs prie jo mašinos galo svaidosi keiksmais ir signalizuoja, tarsi iki pasaulio pabaigos būtų likusios penkios minutės, ir vyrukas žūtbūt mėgintų suspėti į Vokiečių gatvėje vyksiantį gyvųjų ėmimą į dangų.
Taksistai į klientus žiūri kaip į priešus, nekalbant jau apie tai, kad kainos keičiasi priklausomai nuo jų nuotaikos, ir dar kažin kokių faktorių, bet tik ne nuo taksometro parodymų.
Tik pačių prabangiausių Vilniaus viešbučių darbuotojai klientams suteikia kažką panašaus į vakarietiškus standartus atitinkančias paslaugas, ir tai ne visuomet. Teko matyti, kaip įvairiausiais apdovanojimais už svetingumą pagerbto viešbučio darbuotoja mandagių, iki ausų besišypsančių, už viską nuoširdžiai dėkingų airių porelei paklausus, ar tiesa, kad netoli Vilniaus yra Europos centras, mestelėjo: „Yra, yra, tiksliai nežinau kur. Pažiūrėkit, ten turėtų kažkur būti lankstinukas, pasiskaitykit.“
Net ir labiausiai kosmopolitiškame Vilniuje gatvėmis plaukia vienodai atrodančių, daugiausia mėlynakių šviesiaplaukių žmonių jūra. Puikiai suprantu, kad visą gyvenimą Lietuvoje praleidusiam žmogui sunku suvokti, kas čia blogo. Savaime įvairovės trūkumas nėra blogybė, tačiau prie daugiarasinės aplinkos pripratusiems užsieniečiams, ypač jei jie mėgina Lietuvoje įsitvirtinti, toks gyventojų grynumas atrodo šiek tiek bauginantis. Labai tikėtina, kad tokios pat nuomonės gali būti ir kitokioje aplinkoje dešimtį ar daugiau metų praleidę lietuviai emigrantai, kuriems Tėvynės uždarumas gali tapti nepriimtinas.
Pamatęs būrį sportiškai apsirengusių, agresyviai nusiteikusių, trumpaplaukių mėlynakių vyrukų būrį, svirduliuojančių gatve iš baro, amerikietis kolega lyg rimtai, lyg juokais mostelėjo: „Žiūrėk, Breivikai eina.“ Jis, beje, baltaodis, bet ir jam Lietuvoje gyventojų homogeniškumas pasirodė keistas.
Šią vasarą po ilgo laiko lankiausi Lietuvoje kaip turistė, todėl didžiąja dalimi teko matyti gražiąją, fasadinę Lietuvos pusę. Daugiausia laiko praleidau Vilniuje, gyvenau viešbučiuose, kuriuose apsistoję užsieniečiai. Be to, atrodau panašiai į daugelį kitų lietuvių, kalbu vietine kalba. Manau, kad mano kelionė būtų buvusi daug prastesnė, jeigu būčiau apsigobusi burka ir kalbėčiau laužyta anglų kalba.
O kas, jeigu būdama, pavyzdžiui, musulmonė, sumanyčiau Lietuvoje apsigyventi? Iš viešbučių ir taksi automobilių persikelčiau į vieną iš miegamųjų rajonų ir imčiau važinėtis miesto transportu? Greičiausiai ir taip pakankamai šalta ir slegianti atmosfera pasirodytų nepakeliama.
Juk, kaip rodo apklausos, net 53 proc. lietuvių tėvų nenorėtų, kad kartu su jų vaikais toje pačioje klasėje mokytųsi imigrantai (šioje apklausoje, beje, nei imigrantų rasė, nei tikėjimas nebuvo apibrėžtas).
Taigi viena vertus, galiu suprasti ir palaikyti praėjusią savaitę Prienų rajone vykusio Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo entuziazmą. Keliauti po Lietuvą nėra blogai, ypač jei tai daroma kartu su lietuviškai kalbančiais bendraminčiais, ir dar šiltuoju metų laikų, kuris, beje, tęsiasi maždaug du mėnesius. Įdomu, kiek iš tų kelių tūkstančių trisdešimtyje užsienio šalių gyvenančių tautiečių artimiausiu metu sugrįš gyventi į Lietuvą?
Tame pačiame susitikime pranešta, kad iš Lietuvos išvyko 500 perspektyvių mokslininkų. O kiek sugrįžo? Dažniausiai girdžiu linksniuojamą vieną pavardę ir vieną sėkmės istoriją – Daumanto Matulio, vadovaujančio Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto laboratorijai… Žinoma, išvyksta ne tik mokslininkai. Pastaruoju metu spaudoje kaip niekad daug pasirodė graudenimų, esą kaip negražu, kai lietuviai išvyksta į užsienį ir ten lenkia nugaras dirbdami „juodus“ darbus, kai galėtų tą patį daryti Tėvynėje, nes čia jau trūksta santechnikų, valytojų ir t. t.
Visų pirma, už tą patį darbą užsienyje daugiau mokama. Galima purkštauti apie moralę ir patriotizmą kiek tik norime, kol bus laisvas pasirinkimas gyventi malkomis kūrenamoje trobelėje Žvirgždiškių kaime ar valyti grindis Oslo biure, devynis iš dešimt kartų laimės Oslo biuras.
Turint galvoje, kad Lietuvoje praktiškai nėra veikiančios kriminalinės policijos (buvau apvogta tos pačios kelionės metu ir labai asmeniškai su tuo susidūriau, bet apie tai – kitą kartą); santykiai tarp nepažįstamų žmonių – vos ne žvėriški, sugrįžti galvojantys emigrantai visiškai teisėtai mano, kad jeigu jau gyventi Lietuvoje, tai už visus neigiamus gyvenimo kokybės faktorius turėtų būti kompensuojama ne kaip kitaip, o finansiškai. Deja, tai šiuo metu neįmanoma dėl ekonominės situacijos.
Be to, galima neigti išsijuosus, tačiau dirbti valytoja Norvegijoje daug mažesnė gėda negu Lietuvoje. Taip yra ir taip bus, bent jau tol, kol kriminalinis mačo mentalitetas nebus pakeistas kitu, „minkštesniu“, labiau kosmopolitišku, atviresniu.
Svastikomis mojuojančių pseudopatriotų nusivylimui, tokios liberalios mąstysenos neatskiriama dalis yra tai, kad vienodai geri, reikalingi ir prieš įstatymus lygūs turės būti tiek lietuviškai, baltarusiškai ar mandarinų kalba kalbanti valytoja, tiek verslininkas filipinietis, tiek juodaodis virėjas ar meksikietė auklė.
Kol tokiai Lietuvai nepasiruošę dauguma lietuvių, imigrantų antplūdžio nebus, bet ir emigrantai atgal masiškai nesugrįš.
