Liaudiškas politinio veikėjo, visuomenės lyderių charakteris yra didelė dievo dovana siekiant karjeros aukštumų, kitų galimų tikslų, tačiau populizmu paprastai vadiname bandymus mobilizuoti mases apeliuojant į žemesniąją žmogaus prigimtį, kultivuojant ne tiek proto idėją, kiek destruktyviausių aistrų pasėlio kultūras.
Populizmas pergali, kai žemesnioji prigimtis nustelbia aukštesniąją. Savo ruožtu juoduoju populizmu sutartinai pavadinkime kraštutinio pavyzdžio, labiausiai sutirštintą populizmą, kai čia įvardytos nuostatos yra realizuojamos su kaupu, viršijant visas įmanomas normas. Šį atvejį dar žymi ta aplinkybė, kad žemesnioji žmogaus prigimtis čia ne tik eksploatuojama kaip duotybė, bet yra dirbtinai palaikoma, atkuriama, retransliuojama, iš naujo tiražuojama kaip parankiausia terpė tam tikro tipo politikos užmačiom.
Kaip ir dera gintariniam kraštui ir baltų padermei, mūsų šalies vadovė yra šviesiaplaukė moteris su, labai tikėtina, giliai paslėptais šviesiosios sielos lobiais, - tas taip pat būdinga iškilioms Baltijos dukroms. Tačiau šalies prezidentės D. Grybauskaitės politinės veiklos viską persmelkianti atmosfera neabejotinai yra išvešėjęs populizmas, šimtaprocentinis veiklos koncentravimas į reitingų palaikymą, žaidimas juodosiomis populizmo figūromis.
Taigi mūsų prezidentės veiklos formulė yra labai nesudėtinga, elementari, pati veikla lengvai prognozuojama, numatoma, - tai ištisinis, kitus motyvus suvis nustelbęs populizmas, dar kitaip tariant, populistinė veiklos generalizacija be mažiausio žingsnio į šalį, kokių nors atatupstų ar blaškymosi. Iš tiesų, tik generalinės populizmo logikos pagrindu į vieną giją gali būti susieti lemiami prezidentės apsisprendimai, pradedant LEO.LT sunaikinimo istorija, baigiant Garliavos epopėja, taip pat numatant būsimus ėjimus.
Net ir tai, kuo prezidentė labiausiai didžiuojasi, t. y. suintensyvėjęs kovos su korupcija vajus, yra tos pačios populizmo stichijos ryškiausias pavyzdys, - apskritai antikorupciniai užkeikimai - tai visų populistų labiausiai mėgstamas žaislas, baisiai nujodinėtas arkliukas. Žinoma, čia kaip niekur kitur tinka posakis: nesvarbu kokios spalvos katinas, svarbu, kad jis gaudo peles (ypač tas, - pridurkime, - apsivogusiais). Tačiau kai tokia kova su korupcija yra užsukama išimtinai populistiniais sumetimais, be gilesnės reikalų padėties analizės ir motyvacijos, viskas, kaip taisyklė, gretai baigiasi parodomosiomis akcijomis, garvežio garą suvartojant švilpukui.
Jeigu dabar pabandytume, jau išmaišę akimis visą perimetrą, nutapyto prezidentės portreto fone atrasti labiausiai ryškiai išreikštą kontrafigūrą, tai būtų Darius Kuolys. Visiems iki skausmo pažįstamas viešosios erdvės herojus, šiandien aplink Prezidentūrą kuriantis priešpriešos forpostus, tampantis savotišku laidininku visų nepatenkintųjų energijos įcentrinimui S. Daukanto aikštėje, po truputėlį bandantis pripratinti prezidentę prie apgulties atmosferos. Bet ar D. Kuolys gali būti traktuojamas kaip tokią prieštarą įkūnijančios manifestacijos simbolinė figūra?
Iš tiesų, atsitokėję nuo pirmo įspūdžio, nesunkia pastebėsime, kad lyginti tarpusavyje iš principo galima tik tokius kažkuo besiskiriančius reiškinius (ar kažkieno paraiškas), kurie drauge turi tokį ar kitokį panašumo pagrindą, yra vienarūšiai reiškiniai. Taigi ir čia prezidentinės veiklos raiškos bei besisukiojančio apie prezidentūrą D. Kuolio saviraiškos gretinimo pagrindas yra tas pats perteklinis populizmas, o į klausimą – kodėl pastaroji liaudiškumo atmaina čia vadinama žydrąja, - leis atsakyti (labai to tikiuosi) tolesnės pastabos.
Kita vertus, užbėgant truputėlį už akių pačiam sau, jau čia galima pastebėti, jog prezidentė stropia nurinko tą derlių, kuriam dirvą andai sukasė, lysves išpureno minėtasis D. Kuolys su savo bendraminčiais, - vėl prisiminkime tą pačią LEO.LT istoriją ir Klonio gatvės mistifikacijas. Ar dabar nėra taip, kad anas užsimojo atsiimti tai, kas jam neva ir priklauso?
Visiems akivaizdu, kad D. Kuolys suka ratus aplink S. Daukanto aikštės pastatą kaip katinas aplink valerijonu sulaistytus kampus. Kvepia anoji viliojančiai, nors tu ką, - norėtųsi net atsikąsti! Kaip visi prisimename, šis visuomenininkas ne taip dar seniai regėjo garsiąsias celes iš vidaus, gi pakankamai ilgai zulino prezidentūros koridorius, važinėjosi turėklais, tačiau vienas dalykas yra priklausyti svitai dėvint vyriausiojo pažo rūbą, kitas – įžengti į rūmus šeimininko teisėmis. Pridėjęs ranką prie širdies sakau: tikrai nenoriu čia pasišaipyti iš netrivialaus žmogaus, kuris kartas nuo karto sugeba užmaišyti savitai piktų miltų košę, sudrumsti užsistovėjusius vandenis.
Dar daugiau, būčiau linkęs pripažinti, kad mūsų herojus turi kažką panašaus į prezidentinę karmą ta ypatinga prasme, jog andai neblogai žiūrėjosi kaip prezidento V. Adamkaus ginklanešys, įtakingasis patarėjas, vienas iš šių rūmų pilkųjų kardinolų.
Tačiau kitas dalykas yra po to paties D. Kuolio pasirinktas populizmo kelias su savita kvazipoetine estetika, instaliacijomis, performansais, karnavalo elementais, tokiu būdu politinėje kovoje forsuojant meninės išmonės siužetus, užsimojus nukauti valdžią tarsi tik žaidžiant, neįsipareigojus, neva net neužstačius nekaltos vaiko sielos, žiūrint naiviomis akelėmis.
Ką visa tai reiškia, kaip tai įvardyti? Čia leiskite, pasinaudojus spalvinės gamos simbolika, tokius pseudopoetinės išmonės populistinius žaidimus kovoje dėl valdžios pavadinti žydruoju populizmu. Toliau labai konkretus pavyzdys.
Kai bandoma išrašyti žodį „tiesa“ spalvotomis kreidutėmis visose neužpildytose ertmėse, užkemšamos bespalvio, t. y. neužteršto oro cirkuliacijos angos, į akis skaudžiai įsirėžia suintensyvėjusios dangaus žydrynės arba, kitaip tariant, padidėjusio saulės radioaktyvumo spalva.
Žydroji - tai, žinoma, poetų garbinama dangaus ir jūros spalva, užimanti savitą vietą spalvų paletėje, tačiau politikos dirvonuose tokios spalvos užtvenkimas, be visa ko kito, yra dar ir kažkoks nesmagus, apsunkinantis vaizduotę estetinis perteklius, t. y. visiška neskonybė.
