Bene geriausiai mano pateiktą teiginį iliustruoja dirigentas Saulius Sondeckis, kurį apmovė nepolitinės politinės partijos veikėjas Darius Kuolis. Štai ką pasakoja S. Sondeckis apie tai, kaip D. Kuolys kūrė savo partiją „Lietuvos sąrašas“: „Seime įvykusioje spaudos konferencijoje, kurios metu buvo pristatyta ši idėja, aš dalyvavau, todėl, kad mane pakvietė buvęs „Lietuvos žinių“ vyr. redaktorius Valdas Vasiliauskas. Būtent tada ir išgirdau tokią idėją, kaip „Lietuvos sąrašas“. Režisierius Eimuntas Nekrošius, S. Sondeckis ir režisierius Jonas Vaitkus – mes buvome pirmieji trys, pasirašę tame sąraše. O kas ten toliau turėjo būti jame, tiesą sakant, aš nežinau. Mums buvo pasakyta, kad „Lietuvos sąraše“ bus ir daugiau žinomų asmenybių, tačiau tie žmonės nieko nedarys, nedalyvaus politinėje veikloje, kadangi jie tiktai palaiko pačią sąrašo atsiradimo idėją.
Tačiau dar tą patį vakarą gavau elektroninį laišką, kur sakoma, kad aš turiu užpildyti tam tikros formos kortelę, atsakyti į kelius klausimus, o prie jų, lyg tarp kitko, parašyta: „Aš negaliu dalyvauti kitą savaitę įvyksiančiame steigiamajame partijos susirinkime, bet sutinku būti šitos partijos nariu ir balsuoju už D. Kuolį, kaip šitos partijos pirmininką“.
Aš tiesiog „sprogau“ iš nuostabos, nes šitokio triuko per visą savo gyvenimą man dar neteko patirti! Aš net neįsivaizdavau, kad apskritai galima suorganizuoti tokį cinišką triuką, kad galima štai šitokiu būdu „suorganizuoti“ partiją, net nesušaukus partijos steigėjų suvažiavimo, vien tiktai išsiuntinėjus jiems lapelius! Jokios kitos alternatyvos steigiamos „Lietuvos sąrašo“ partijos pirmininkui D.Kuoliui nėra numatyta, kadangi elektroniniu paštu atsiųstoje kortelėje parašyta tiktai viena pavardė.“. Citatos pabaiga.
Kaip atsitiko, kad mūsų puikieji žinomi pasaulyje kultūros vedliai, paslydo ant politinių telefoninių sukčių jauko? Juk turguje jie nesumokėtų už daiktą kainuojantį dvidešimt litų, du šimtus litų? Kai A. Valinskas sukūrė savo TPP partiją, jis pasirinko nieko bendra savo gyvenime su politika neturinčius atitinkamus asmenis, kuriuos vienijo viena bendra idėja - padaryti šposą. Ir jų pačių nuostabai į Seimą jie pateko. Šį kartą vien tik su šposais toli nenueisi.
Kad galima apsukti neišprususius žmones, nenuostabu. TPP atveju už juos balsavo masė pakibusių ant jauko kvailių. Mums, mokesčių mokėtojams tai kainavo milžiniškus pinigus ir bekraštį nusivylimą. Bet kaip apmaunami aukštos erudicijos ir kultūros veikėjai? Tie, patys, savo noru lyg avys ėję prie Venckų klano tvoros?
Tie, nusideginę nagus prie „Lietuvos sąrašo“ banalių idėjų šiukšlių laužo? Siūlau menininkams patarimus, kuriais remiantis, jie nepateks ant sukčių jauko ir jiems nereikės gėdytis prieš visą Lietuvą. Pirma: nesiremkite emocijomis. Mes, menininkai esame jausmingi žmonės. Renkantis politinę partiją ar judėjimą, pamirškite emocijas. Susipažinkite su emocinio raštingumo pagrindiniais teiginiais.
O emocijos renkantis politinę partiją yra tabu, ir taškas! Antras patarimas: atkreipkite dėmesį į personalijas. Didelis kiekis garsių žmonių skaidrumo negarantuoja. O jeigu tai - žmonės pakeitę aibes partijų, bėkite šalin nuo jų kaip nuo maro.
Trečias patarimas: jeigu jie sako, kad jie eina prieš sistemą, nors dvidešimt metų jie buvo sisteminiai, reiškia, jie meluoja. Mat būdami sistemoje, jie galėjo jau sukurti rojų žemėje. Ketvirtas patarimas: ideologijos. Jeigu peršama ideologija apie amžiną rojų žemėje, tik reikia nukapoti galvas sistemininkams, pridėkite pirštą prie smilkinio ir akivaizdžiai pasukite.
Įsigilinkite: ideologijos neturėjimo prielaida yra korupcija - politinė, moralinė, o rezultatas - jokios strategijos, jokios taktikos, jokio skaidrumo, asmeniniai interesai. Juk vis tiek į Seimą pateksi. Taigi, reikalaukite iš visų partijų ne vien tik vizijos.
Mes, menininkai, jų turime aibes ir daug gražesnių bei įdomesnių nei politinių telefoninių sukčių. Iš „judėjimų“ reikalaukite kuo tikslesnių paskaičiavimų apie jų vizijos įgyvendinimo kaštus. Mes turime keturiolika ministerijų, na, tegul pateikia kiekvienos jų kuruojamos srities verslo planą.
Pakaks poros puslapių brošiūrėlėje sudėlioti tikslus, tų tikslų pasiekimo pasekmes piliečiui pinigine išraiška ir socialine nauda. Teguk tiksliai nusako, kaip ir ką jie reformuos. Jeigu tokios informacijos neturi – o tokios jie neturi, nes toks paskaičiavimas kainuoja krūva pinigų, mažiausiai metus darbo, profesionalių žinių ekonomikoje, finansuose, švietime ir taip toliau.
Čia nepakanka šaukti infantiliu iki froidiniu tonu „Vardan Lietuvos!“ arba „Šalin klanus!“ arba „Mes drąsūs!“. Tikros drąsos reikia pasakyti rinkėjams tiesą apie savo partijos ir politikos gebėjimus, ir kiek jie naudingi rinkėjui. Tokios tikros politinės drąsos Lietuvoje dar niekas nematė. Ir paskutinis patarimas: politika nėra religija. Tikėkite bažnyčioje kiek norite. Netikėkite niekuomet politikais, sakantiems jais tikėti. Juk žinote, kas rašoma Šventajame rašte apie netikrus dievus?
Tai tokie būtų esminiai patarimai. Jų pakaks nepatekti į politinių telefoninių sukčių nagus. Pakaks, norint išvengti vieno vado partijų, vieno klausimo partijų, perbėgėlių ir apsimetėlių Seime. Nebereikės šaukti daugiau esą Seime tik vagys ir sukčiai, todėl reikia viską apversti aukštyn kojomis, taip sukuriant dar didesnį chaosą, nepasitikėjimą, korupciją. Tai uždaras ratas.
Kad iš jo išsilaisvintume, reikia kur kas daugiau nei bukų pažadų tipo „mes sieksime“ ir apskritai pažadų mentaliteto rinkiminėje kampanijoje. Atsikratytume ir mėšlo pylimo ant vienas kito kaip įrankio gauti ekstra taškų ir panašiai.
Visa tai bukina rinkėją. Politikai tai puikiai žino, bet kam reikalingas sąmoningas rinkėjas? Štai tokiu atveju britų filosofas B. Russellas teisus. Todėl klausimas: ar jums reikia veltėdžių Seime dar ketverius metus? Man – ne.
Taigi, ar trokštantys tiesos ir teisingumo menininkai yra buki? Na, aišku bent tiek, kad jie jau tikrai neturėtų tokiais būti.
