Šios šalies vaikų teisių apsaugos organizacijos despotai esą nesupranta kitokių vaikų auklėjimo tradicijų, terorizuoja vienišas imigrantes mamas ir be jokios priežasties atiminėja vaikus iš jų teisėtų tėvų. Bent jau taip situaciją interpretuoja Norvegijoje gyvenanti lietuvė, jos likimo draugė rusė ir plačiai tarptautinėje spaudoje nuskambėjusi indų imigrantų šeima.
Tačiau ar iš tiesų demokratijos bastionu laikoma Norvegija elgiasi kaip koks moralės policijos rimbu mojuojantis Iranas? Ar vis dėlto kai kurie šioje šalyje gyvenantys imigrantai, nesuprasdami vietinių įstatymų esmės, piktinasi jiems nepriimtinomis taisyklėmis ir nori svetimoje šalyje gyventi taip, kaip nuosavame kieme?
Į Norvegiją Marijos vardu pristatomos lietuvės niekas surištos ar antrankiais surakintos neišvežė. Būdama laisva Europos Sąjungos pilietė, ji galėjo pasirinkti kitą šalį arba ieškoti savo problemų sprendimo Lietuvoje. Užtenka dešimt minučių panaršyti internete, kad suprastum, jog Norvegija – tikras socializmo rojus, ypač jei į šios šalies santvarką žiūrėsime iš amerikietiško kapitalizmo taško, todėl tikėtis, kad vaikus galėsi auginti taip, kaip Lietuvoje, yra iš tiesų naivu.
Kalbant apie naivumą, pastarojo moteriai netrūko. Ji išgyveno su ją be gailesčio daužiusiu sužvėrėjusiu sutuoktiniu du dešimtmečius ir susilaukė nuo jo dviejų vaikų. Antrasis sūnus gimė po kelerių metų pertraukos... manytum, kad per tą laiką ji tikrai galėjo suvokti, kokį žmogų ji pasirinko savo gyvenimo partneriu.
Nemėginu kaltinti aukos, tačiau svarbu suvokti, kad į Norvegiją nuo sutuoktinio pabėgusi moteris, jeigu tiek laiko ištvėrė su smurtavusiu sutuoktiniu, buvo palaužta psichologiškai ir anksčiau ar vėliau jai kažkas turėjo suteikti psichologinę pagalbą. Rimtai į tokius reikalus žiūrinčios Norvegijos institucijos neabejotinai turėjo teisę abejoti jos galimybe būti stabilia motina.
Beje, jos problemos susiformavo ne Norvegijos, bet Lietuvos visuomenėje. Pastaroji iki šiol, palyginus su Šiaurinėmis kaimynėmis, yra gana apatiška smurtui prieš moteris bei vaikus. Didžiąja dalimi Lietuvoje tebedominuoja dabartinių keturiasdešimtmečių-penkiasdešimtmečių įskiepytas požiūris į tėvystę bei santykius šeimoje: vaikas ožiuojasi, vadinasi reikia duot per užpakalį tol, kol nustos bliauti ir užsprings nuo savo ašarų; boba atsikalbinėja – duot į į dantis, vyrui bloga nuotaika – išvanoti žmoną kol ranka pavargs ir ūpas pasitaisys.
Tai tie patys gyvenimo tiesų žinovai, internete rašinėjantys graudulingus laiškus, kuriuose su nostalgija prisimena sovietinius laikus, kai ,,vaikai buvo vaikais“, ,,visi važinėjo dviratukais be šalmų ir nieko neatsitikdavo“, o šešerių metų pyplys buvo laikomas suaugusiu ir privalėdavo pats sau pasigaminti maistą...
Prieš puolant liaupsinti tokią esą savarankiškus žmones išugdžiusią sistemą, reikia nepamiršti ir to, kad didelė dalis šitos kartos vaikų augo kiemuose neprižiūrimi kol jų alkoholikai tėvai žiūrėjo, kaip gamykloje gauti guminių batų ar detalių dviračio remontui.
Žinoma, ne visi tapo žudikais, narkomanais ir maniakais, bet galima tik įsivaizduoti, kiek jų užaugę nesugebėjo išnaudoti savo potencialo ir ką jie būtų pasiekę, jeigu visuomenė būtų suteikusi norvegiško tipo paramą bei socialines garantijas. Jauniausioji Lietuvos tėvų karta teikia vilčių, tačiau tarp išsilavinusio jaunimo miestuose ir menkai išsilavinusios likusios dalies gyventojų žioji didelė praraja.
Grįžkime prie Marijos atvejo. Kartu su savo psichologinėmis problemomis moteris į Norvegiją atsivežė ir savo vaikus. Pastarieji, jei tikėsime Marijos pasakojimu, augo pragariškomis sąlygomis nuolat matydami, kaip mušama jų motina.
Nesu psichologė, tačiau elementari gyvenimiška patirtis leidžia daryti prielaidą, kad šie vaikai, ypač patekę iš jiems įprastos aplinkos į naują aplinką svetimoje šalyje, ko gero turėjo elgesio problemų. Tą sufleruoja ir pačios Marijos interviu, duotas portalo lrytas.lt žurnalistui, kuriame moteris teigė, kad jos dviejų su puse metukų sūnus, sunkiai kalba, gėdijasi suaugusiųjų, o bandydamas atkreipti vyresnių vaikų dėmesį iš jų atima žaislus.
Taigi lietuvė atvyko į Norvegija su visa krūva problemų. Norvegai jas pastebėjo ir ėmėsi jas spręsti pagal jų kultūrai būdingą supratimą ir įstatymus. Lietuvei netgi buvo suteiktas įslaptintas būstas, pakeisti tapatybės dokumentai, žodžiu, Norvegija jai suteikė tokią socialinę paramą apie kurią jos pačios tėvynėje moteris galėtų tik pasvajoti.
Nepaisant to, lietuvė dėkingumu netrykšta, o jos gyvenimas Norvegijoje kažkodėl apibūdinamas kaip ,,niūri egzistencija“. Įdomu, kaip tada reikia apibūdinti du dešimtmečius, praleistus su vyru, kuris netgi ją veždamas gimdyti sugebėjo įsivelti į konfliktą, sudaužyti niekuo dėto žmogaus automobilį ir sužaloti nėščią žmoną taip, kad komplikavosi gimdymas?
Ar aš asmeniškai manau, kad Norvegijos sistema ideali? Ne. Ar gali būt, kad šios šalies valdžia kartais perlenkia lazdą ir pernelyg uoliai bei paraidžiui taiko įstatymus, neįsigilindami į gyventojų kultūrinius skirtumus ir jų puoselėjamas tradicijas? Žinoma, kad gali.
Nepaisant to, bet kurioje imigrantus priimančioje šalyje tikimasi, kad jie laikysis šios šalies įstatymų, juolab tais atvejais, kai kalbama apie vaikus. Nėra abejonės, kad į pastaruosius norvegai žiūri kaip į jų kultūrinėje terpėje augančius potencialius piliečius, visuomenės narius ir ateities mokesčių mokėtojus, tad jų teisėms ir gerovei visuomet bus teikiama pirmenybė.
Taigi Marijai pernelyg skųstis nėra dėl ko. Jeigu iš tiesų Norvegijoje vykdomas sąmokslas prieš imigrantus bei mažiau pasiturinčius visuomenės narius, neabejoju, kad ilgainiui šios problemos bus išspręstos teisiniu bei demokratinio politinio proceso keliu. Marija turi visas teises susidėti su savo likimo draugėmis ir pradėti pozityvius pokyčius.
Kitu atveju, belieka taikytis prie daugumos valdžios ir laikytis šalies, kurioje pasirinko gyventi, taisyklių bei paklusti jos įstatymams. Į tai įeina ir prievolė priimti nemalonias šios šalies valdžios įstaigų bei teismų sprendimų pasekmes.
