Vieno vyro rankomis suręsta gyvenvietė tarsi laiko mašina nukelia į XIII amžių.
Jotvingių ir prūsų gyvenvietę 2001-aisiais pradėjęs statyti vietos gyventojas Petras Lukoševičius šiandien jau nebesuspėja priimti turistų.
Jam vis mažiau laiko lieka darbuotis su kirviu. O būtent su šiuo įrankiu jis ir pastatė visą gyvenvietę, kaip pats sako, pagal tų laikų statybos tradicijas.
Viskas – tikroviška
Pakeliui į Punską glosto širdį lietuviški vietovardžiai. Čia kaimų ir miestelių pavadinimai parašyti dviem kalbomis. „Oszkinie”, „Ožkiniai” – ir yra garsioji prūsų ir jotvingių gyvenvietė.
Nors rasti ją ne taip jau ir lengva. Iš daugybės buvusių medinių nuorodų teliko viena. Pagoniškosios Lietuvos istorijos gerbėjas P.Lukoševičius Lenkijoje turi ne tik draugų, bet, matyt, ir priešų.
Aštuonių hektarų gyvenvietę juosia tvora. Patekus į vidų akys raibsta nuo įvairių bokštų, tiltų, namelių. Yra čia ir supiltas piliakalnis, keli tvenkiniai, čia pat ganosi žirgai. Tarsi ką tik palikti prūsų karžygių.
Čia pat esančiame priepilyje tarsi ką tik būta prūsų ir jotvingių genčių amatininkų, čia, sako, ilsėdavosi jotvingių kariuomenė.
Vandens grioviu lietuvis apjuosė pastatytą medinę pilį, akmenimis klotas baseinas čia simbolizuoja prūsų arką. Spengiančią tylą nutraukia autobuso riaumojimas – į kiemą suka dar vienas būrys baltų ainių.
Dzūkuojantis gyvenvietės sumanytojas ir statytojas P.Lukoševičius pasitikti kiekvieno užsukančio nebesuspėja. Jam gelbėja čia užsukantys istorikai, archeologai, šiaip senovės tyrinėtojai.
Pasitelkė ir vaizduotę
Kiekvienas turi savo nuomonę apie šią gyvenvietę, tačiau niekas nesiginčija – tokios gyvenvietės, kurioje gali nusikelti 800 metų atgal, Lietuvoje nėra. Tačiau gyvenvietė nėra jokia tų laikų tiksli kopija. Būtų naivu to tikėtis, nes tikslių brėžinių nėra.
Todėl gyvenvietės sumanytojas ir statytojas su istorikais nesiginčija. Jis statė taip, kaip jam atrodė.
Lietuvis daug rinko medžiagos iš įvairių archyvų, bibliotekų. „Šiek tiek duomenų yra išlikę Vatikano ir britų archyvuose”, – „Lietuvos rytui” sakė gyvenvietės įkūrėjas. Gyvenvietę jis kūrė skaitydamas prūsų legendas, pasakojimus, nuolat konsultuodamasis su archeologais ir istorikais.
Beje, seniausi žmogaus buvimo pėdsakai Punsko krašte aptikti apie 10 tūkstančių metų prieš Kristų. O jotvingiai čia apsigyveno ankstyvaisiais viduramžiais, kol juos nukariavo kryžiuočiai.
Naudoja tik kirvį
Visus namus P.Lukoševičius pastatė be vinių. Rąstinės sienos sujungtos senoviniu būdu, apkamšytos samanomis.
Net durų vyriai nukalti pagal prūsų naudotas formas, o pastatų stogus skiedromis uždengė auksarankis vietinis meistras.
Ne viską P.Lukoševičius sugebėjo savo rankomis pastatyti. Kartais į pagalbą jis pasikviečia ir padėjėjų, kurie išmano savo darbą.
„Vienai taisyklei niekada nenusižengiame – namus statome naudodami vien kirvius”, – tvirtino Punsko valsčiaus gyventojas.
Beje, dar prieš pradėdamas gyvenvietės statybą jis pradėjo ieškoti profesionalo, kuris galėtų išmokyti statyti rąstinius namus senoviniu būdu.
Bandė žinių ieškoti ir Rumšiškėse, tačiau ten jam buvo paaiškinta, kad visi namai yra atvežti jau pastatyti.
Lenkijoje, Augustavo apylinkėse, jis sužinojo, kad čia gyventojams rąstinius namus senoviniu būdu statė keli rusai. Per vietos dvasininką jis rado paskutinį gyvą tokių statinių specialistą, kuris ir perteikė lietuviui visą patirtį.
„Jis man sakė, kad esu paskutinis žmogus, kuriam jis patiki visas amato paslaptis”, – kalbėjo P.Lukoševičius.
Nors daugelis lietuviui patarė eiti lengviausiu keliu – apdirbti rąstus specialia technika – taip pigiau, greičiau ir paprasčiau. Tačiau užsispyrėlis nieko nenorėjo girdėti ir toliau švaistėsi tik kirviu.
Lenkai užsuka dažniau
Vyras pastebi, kad į jo baigiamą statyti prūsų gyvenvietę šįmet lenkai užsuka dažniau nei lietuviai. Nors pernai buvo atvirkščiai.
„Tačiau čia neatvyksta tie lenkai, kurie mano, kad Vilnius yra jų”, – pajuokavo P.Lukoševičius. Vis dažniau užsuka ir baltarusiai, kuriems rūpi sužinoti ir savo istoriją.
Atvykėliai kartais ir nakvoja prūsų ir jotvingių gyvenvietėje, tačiau ateityje jos kūrėjas turi didesnių planų. „Pastatęs istorinę dalį dabar imsiuosi komercijos”, – sakė pašnekovas.
Čia atvykę turistai, norintys pernakvoti, turės vilkėti tik tą laikotarpį primenančius rūbus, o valgis jiems bus ruošiamas pagal tų laikų receptus.
Lietuvis ketina gyvenvietėje įrengti bent šimtą miegamųjų vietų atvykėliams, neabejingiems prūsų ir jotvingių istorijai.
Valgis – pagal senovės receptus
Atvykėliai čia kol kas stiprinasi tik atsivežtais sumuštiniais. Tačiau greitai jie čia ragaus tikrų senovinių patiekalų.
„Man svarbiausia – virtuvė. Joje turiu daug planų. Atvykėliai ne tik ragaus senovinių patiekalų, bet ir gers alaus, išvirto pagal seną receptūrą”, – pasakojo jis.
Gyvenvietės statytojas netgi prieskonius naudos tokius, apie kuriuos skaitė istorijos knygose. „Senovėje vietoj druskos į puodą buvo dedama dilgėlių, kadagių uogų”, – atskleidė vieną paslaptį P.Lukoševičius.
Kol kas svečiai čia nakvoja ant rąstiniuose nameliuose įrengtų gultų.
„Labai patogios nakvynės pasiūlyti dar negalime.
Tačiau pasisemti dvasinės stiprybės ir tiesiog pabūti su gamta čia tikrai pavyks”, – garantavo pašnekovas.
Nori atkurti Prūsiją
P.Lukoševičius stebina tiek lenkus, tiek lietuvius pažadais atkurti ne tik visą to laikotarpio miestelį, bet ir visą Prūsiją.
Meilę šiai išnykusiai tautai jis perėmė iš savo tėvo, kuris save laikė tikru prūsu. O jo motina – žemaitė.
„Prūsija mums yra artimiausia sesė, nors dabar stovime Sūduvos žemėje. Vis daugiau žmonių domisi išnykusia Prūsija, jos kalba”, – sakė vietos lietuvis.
Vaikštant po jo statytą gyvenvietę visur regi prūsiškus užrašus su vertimu į lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.
Čia pagerbti ir visi žinomi prūsų karžygiai, jų vardai iškalti akmenyse.
Lietuvis teigia turintis nenuginčijamų įrodymų, kad šiose vietovėse prieš 600 metų buvo alkaviečių – religinių apeigų vietų. Tai esą įrodo ir archeologų kasinėjimai.
Todėl jo baigiamoje statyti gyvenvietėje apstu alkaviečių. Įspūdį sustiprina prūsų ir jotvingių pilkapiai.
Stato iš savo lėšų
Gyvenvietę P.Lukoševičius statė iš nuosavų lėšų. Dabar statytoją pinigais paremia ekskursijos. Lietuvos Vyriausybė taip pat yra skyrusi 20 tūkstančių litų, kai vyko Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas.
Kad uždirbtų daugiau pinigų, lietuvis įkūrė ir savo verslą.
„Turiu įmonę, iš jos pelno ir stačiau.
Tačiau daugiausia statome iš žmonių paramos”, – kalbėjo P.Lukoševičius.
Tačiau ne viskas prūsų ir jotvingių gyvenvietės statytojui sekasi puikiai. Neseniai jis sulaukė ir trukdymų. Lietuvoje atsirado teigiančių, kad jis kala pleištą į Lietuvos suverenitetą, bando atkurti seniai išnykusias sienas. Kartais jam tenka išgirsti priekaištų ir dėl pagonybės skleidimo.
Sulaukia ir išpuolių
Nemalonumai lydi ir pačiuose Ožkiniuose. Kai lietuvis įkalė nuorodas į gyvenvietę, po nakties jos dingo.
Dabar tėra viena nuoroda, o iš medžio išdrožtas ženklas ištepliotas dažais.
„Man vėliau buvo pasakyta, kad už tokias nuorodas reikia brangiai mokėti”, – tepasakė lietuvis.
Kas nori sutrukdyti lietuviui baigti statyti prūsų ir jotvingių gyvenvietę? Vietos žmonės tikrai taip nesielgtų, neabejoja lietuvis.
Tačiau „juntamas tylus pritarimas tokiems išpuoliams iš viršaus”.
„Kai kurie Lietuvos politikai mano, kad statydamas tokią gyvenvietę skaldau lietuvybę. Bet koks čia skaldymas, jei žiūriu į istoriją toliau nei XVIII amžius”, – sakė P.Lukoševičius.
Vietos valdžia gerokai padidino mokesčius, o visa gyvenvietė turi ekoturizmo sodybos statusą. Tačiau visus nemalonumus jam atperka vis gausėjantys lankytojų būriai.
Per didžiausią jotvingių šventę Jorę gegužės mėnesį gyvenvietę per vieną dieną aplankė apie 1200 žmonių.
Mūsų pokalbį nutraukia turistai iš Lenkijos – lietuvis jiems seniai pažadėjo ekskursiją po gyvenvietę.
Punske gyvena jotvingių ainiai
Jotvingiai – viena išnykusių baltų genčių, kuri, kaip teigia istorikai, gyveno Jotvoje.
Tai dabartinė pasienyje su Lietuva esanti Lenkijos teritorija, Palenkės vaivadija, taip pat dalis Vakarų Baltarusijos ir dalis Lietuvoje esančios Suvalkijos (Sūduvos) bei Dzūkijos.
Daugiausia jotvingių kultūros paminklų aptikta aplink dabartinį Suvalkų miestą Lenkijoje. Yra žinoma, kad jotvingiai daug metų gynėsi nuo lenkų, rusų, totorių, kryžiuočių.
Aplink Punską ir Seinus dabar gyvenantys vietos lietuviai gali būti laikomi jotvingių ainiais.
