Viena ryškiausių dabartinio Seimo narių, anksčiau išgarsėjusi įvairiuose šou projektuose, profesionali žurnalistė Donalda Meiželytė į Seimą pateko su visa grupe „šoumenų“, kurie susibūrę po iš politinio žemėlapio dingusios Tautos pažangos partijos (TPP) vėliavnešio Arūno Valinsko sparnu, netrukus iškriko po kitas partijas.
TPP daugelis politologų vertino tik kaip projektą, kuris leido į Seimą patekti visam būriui TV ir kitų šou projektų atstovams, tarp kurių beveik niekas anksčiau nebuvo ragavęs politiko duonos.
Viena jų D. Meiželytė ne kartą neigiamai atsiliepė apie darbą Seime, tačiau rinkimuose vėl ketina išbandyti jėgas. Bet šį kartą – jau savarankiškai.
Užsiregistravo paskutinę akimirką
„Kaip nepriklausoma kandidatė užsiregistravau rugpjūčio 10 d., paskutinę dieną, kai dar galima buvo tai padaryti, likus kelioms minutėms iki registracijos pabaigos“, prisipažino D. Meiželytė.
- Kas lėmė, kad vėl mėginsite eiti į Seimą? Per ketverius metus užsikrėtėte politikos bacila?
- Kiekvienas gali spręsti pagal savo sugedimo laipsnį, ar užsikrėtė ta bacila, ar – ne. Meluočiau, jei sakyčiau, kad politika nepatraukia. Ir mane ji patraukė.
Bet taip pat pamačiau, kokia ta mūsų politinė sistema sustingusi, inertiška. Su ja kovoti praktiškai neįmanoma. Aš iš tikrųjų nesu abejinga tam, kas darosi Lietuvoje. Kita vertus, puikiai suprantu, kad niekas vienas nieko pakeisti negali.
Taip pat, padirbusi Seime, viena tegalėjau tik „kažką“ nuveikti, o, jei dar nemoki girtis rinkėjams, tai to „kažko“ niekas ir nepamato, ir neįvertina.
- Jei manote, kad dabartinės sustabarėjusios politinės sistemos pakeisti neįmanoma, ko vėl ten veržiatės?
- Čia ir yra didžiausia dilema. Žmonės, kurie turi gerus, mėgstamus darbus, net nesusimąsto eiti į politiką. Jiems svarbiausia – ramybė. Esą pakeisti nieko nesugebėtų.
Viena vertus, tokia pozicija suprantama. Juk geriau gyventi ramiai. Tačiau, kita vertus, jei paliksime viską savieigai, tai gyvenimo pokyčių ir būtinų reformų sulauksime po kokių keturiasdešimties metų, kai išaugs kelios naujos kartos.
Bet juk daugeliui norisi gyventi dabar ir čia – Lietuvoje.
Nesitikėjo patekti į Seimą
- Kodėl jūs prieš ketverius metus ėjote į Seimą? Juk turėjote neblogą darbą, buvote populiari šou verslo atstovė ir, ko gero, neblogai uždirbote? Gal toks jūsų žingsnis buvo viso labo gerai pavykęs pokštas?
- Tikrai ne pokštas. Prieš ketverius metus važinėjau po Lietuvą ir raginau žmones būti per rinkimus aktyviems. Nesitikėjau, kad mano reitingus rinkėjai pakels ir pateksiu į Seimą.
Kalta dėl to vienmandatė ir daugiamandatė Lietuvos rinkimų sistema. Manau, kad daugiamandatės sistemos apskritai neturėtų būti. Gaila, kad mums su kolegomis nepavyko Seime inicijuoti bent jau sveikos diskusijos dėl parlamentarų skaičiaus mažinimo.
Keistas man, kaip politikos naujokei, ir mūsų šalies biudžeto programinis sudarymo principas. Juk daug eilinių žmonių nežino, kad tos programos, kurioms dažniausiai skiriamos milijoninės lėšos, iš esmės jokių problemų neišsprendžia. Jos tiesiog yra tam, kad per jas kam reikia patektų pinigai. Rezultatai – nesvarbūs.
Kartais susidaro įspūdis, kad tos programos reikalingos valdančiosioms partijoms, kad jos galėtų savo partiečiams sukurti darbo vietų.
Po to su tokiomis „karalystėmis“ labai sunku kovoti. Turiu galvoje Lietuvos banką, Valstybinę ligonių kasą, Darbo biržą ir kitas „šiltas“ vietas. Džiaugiuosi, kad, tiriant šių įstaigų veiklą man teko dirbti su principingais Seimo Audito komiteto kolegomis.
Politika jau tapo verslu
- Ar paragavus politiko duonos nesusidarė įspūdis, kad tarp politikos ir labai didelių pinigų, o kartais ir itin nešvarių, galima būtų dėti lygybės ženklą?
- Taip tiesmukai sakyti nenorėčiau, tačiau neišsiginu savo Seimo kadencijos pradžioje pasakytų žodžių, kad politika Lietuvoje – legalizuotas verslas, kuris panašus į legalų reketą tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Na, o dėl nešvarių pinigų tegul kalba specialiosios tarnybos.
- Tai, kaip jūs tuomet ketinate savarankiškai dalyvauti Seimo rinkimuose? Juk pinigų, gal net pakankamai daug gali prireikti ir būtiniems tūkstančiui parašų surinkti.
- Užsiregistravau Tauragės rinkiminėje apygardoje, todėl man reikėtų ten parašus rinkti. Ką gi, vaikščiosiu po daugiabučius, bandysiu „nulaužti“ telefonspynių kodus, eisiu pro šunis tarpuvartėse.
Tik norėčiau pabrėžti, kad dokumentų Vyriausiajai rinkimų komisijai dar nepateikiau. Vis dar abejoju, ką daryti.
Po politologo Kęstučio Girniaus pamąstymų, kad ketverius metus tik tryniau parlamentaro kėdę, suklusau. Jei net toks garbus profesorius, kokios Seimo nario pareigos ir darbas, tai kalbėti apie eilinį pilietį?
Partijomis nusivylė
- Kodėl jūsų keliai išsiskyrė ir su A. Valinsko partija, ir su Gedimino Vagnoriaus Krikščionių partija? Atrodė, kad su jais abiem jus siejo šilti santykiai.
- TPP prasidėjo vidiniai konfliktai po to, kai jos į Vyriausybę deleguoti ministrai pradėjo nebepaisyti partijos ir jos programinių nuostatų.
Galiausiai pats partijos lyderis A. Valinskas išėjo į kitą frakciją.
Šiuo metu esu Krikščionių partijos frakcijos seniūno pavaduotoja. Nors partijai nepriklausau, palaikau daugelį jos idėjų. Tegul mane vadina kas kaip nori, bet parašus dėl patariamojo referendumo dėl Visagino atominės elektrinės statybos rinkau ir aš.
- Kokie dabar jūsų santykiai su A. Valinsku?
- Puikūs. Tačiau darbas Seime su bendraminčių ir draugų būriu man įrodė, kad draugams reikia būti draugais, bet geriau kartu nedirbti.
- Apie jus per ketverius metus Seime sklandė įvairiausių istorijų. Ar buvimas Seime sumažino jūsų asmeninio gyvenimo erdvę?
- Įvairūs man klijuoti nepagrįsti romanai iš manęs ir mano šeimos atėmė labai daug nervų ir sveikatos. Tėvelio aš jau nebeturiu.
Man buvo labai keista, kad taip galima žaisti žmonių likimais. Istorija, kai buvau „supiršta“ su politologu Vladimiru Laučiumi, tiesiog išmušė iš vėžių.
Suprantu, kad parlamentarui nedera kažkur viešai lėbauti, tačiau negi negalima su kažkuo papietauti, pabendrauti ar pajuokauti? Juk tai – normalūs žmogiški santykiai.
Galėjau bylinėtis su tais, kurie skleidė apie mane melagingus faktus, bet kam to reikia? Ką aš būčiau įrodžiusi? Juk melas jau buvo paskleistas. O su V. Laučiumi nebendraujame jau dvejus metus. Maniau, kad mano oda – pakankamai stora, bet apsirikau.
- Ką darysite, jei nepavyks patekti į Seimą be kokios nors partijos pagalbos?
- Dideliu noru ir nedegu. Nepatekę į Seimą, graušis nagus tie, kas nemoka dirbti jokio darbo ir kurie tarpusavyje juokauja: „Ar tu dar tik antrokas (antrą kadenciją Seime – red.)? O aš jau – ketvirtokas.“
Manau, kad kiekvienam buvusiam parlamentarui sveika kurį laiką pagyventi tarp eilinių žmonių. Visuomeninio judėjimo TAIP idėja, kad parlamentarai Seime galėtų dirbti tik dvi kadencijas iš eilės – puiki ir turėtų būti įgyvendinta.
- Kokia pati didžiausia jūsų pamoka, išmokta Seime?
- Tų pamokų buvo daug. Tačiau vieną išmokau labai gerai: „Nebūk, Donalda,tokia patikli.“
Nors vis tiek manau, kad žmonėmis pasitikėti būtina. Priešingu atveju reikėtų pasiimti kastuvėlius ir pasikasti.
Vestų Lietuvą į laimės ekonomiką
Pirmąją kadenciją baigiantis Seimo narys Gediminas Navaitis tautos mandatą gavo būdamas Liberalų sąjūdžio atstovu. Tačiau šios partijos frakciją paliko šių metų birželį ir būsimiems rinkimams į Seimą jis jau rengiasi kaip nepriklausomas kandidatas.
„Pabuvęs politikoje, įsitikinau, kad rinkimų rezultatus turėtų lemti ne tai, kokiai partijai priklauso kandidatai ar kiek jie rinkimams turi pinigų, o tai, kokios idėjos jie vedini ketina patekti į Seimą“, - teigė G. Navaitis.
Rinkėjų palankumą jis tikisi iškovoti skleisdamas laimės ekonomikos idėją.
Ši idėja, pasak G. Navaičio, kilo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai Amerikoje buvo paskaičiuota, kad nuo XX a. pradžios turto padidėjo tris kartus, o laimingų žmonių tik keliais procentais.
„Tyrimai, bandant išsiaiškinti, ko gi reikia, kad žmonės jaustųsi laimingi, per tą laiką išsiplėtė. Paaiškėjo, kad laimingas žmogus – ekonominė vertybė, nes tik laimingas žmogus daugiau uždirba, o ne tas laimingas, kas daug uždirba“, - aiškino G. Navaitis.
Paklaustas, ar nemano, kad rinkėjams suprasti jo idėjas gali trukdyti, šios kadencijos Seime lydėję skandalai dėl abejotinai panaudotų lėšų parlamentinei veiklai, kai jis už jas pirko prabangius servizus, G. Navaitis tikino, kad šią istoriją tyrusi parlamento Etikos ir procedūrų komisija neturėjusi jam dėl įsigyto porcelianinio servizo jokių priekaištų: „Kur gi parašyta, kad Seimo narys negali parlamentinei veiklai skirtų lėšų panaudoti indams? Juk už kiekvieną pirkinį privalu atsiskaityti Seimo kanceliarijai.
Jeigu jos finansininkai neturėjo jokių pretenzijų, tai tuomet kyla klausimas, kam tas skandalas buvo reikalingas? Beje, tą nelemtą servizą dar kartą nusipirkau pats.“
Stengsis tarnauti Šiauliams
Daugiau nei dešimt metų Socialdemokratų partijoje buvęs Seimo narys Andrius Šedžius vėl parlamentaro mandato nutarė siekti savarankiškai: „Šiuo metu nepriklausau jokiai partijai, nes mano auklėjimas neleidžia lakstyti prieš rinkimus, ieškant partijos tik tam, kad ji padėtų juose dalyvauti. Mano galva, partija turi turėti aiškią ideologiją ir aiškią veiklos kryptį, o ne pataikauti rinkėjams per rinkimus. Širdyje esu socialdemokratas, tačiau mūsų keliai išsiskyrė dėl nuomonių skirtumo svarbiais klausimais.“
Paklaustas, kodėl po pirmosios kadencijos Seime nusprendė pasilikti politikoje, verslininkas iš Šiaulių teigė, kad tam ryžtis jį paskatinę rinkėjai: „Kai pasigirdo, kad planuoju trauktis iš Seimo ir politikos, per priėmimus žmonės prašė, kad pasilikčiau ir dirbčiau jų labui Šiauliuose, nes šiuo metu mano konkurentai apygardoje visi dirba miesto savivaldybėje ir realiai nieko mieste nepadarė.“
A. Šedžius beveik visą Seimo kadenciją garsėjo romanu su jauna šiauliete Monika Kvietkute.
Tačiau jis įsitikinęs, kad ši istorija jam tikrai nesutrukdys pelnyti rinkėjų palankumo: „Pirmiausia, tarp mūsų – ne romanas. Monika – mergina, su kuria gyvenu ir sieju savo ateitį. Tik tam tikros aplinkybės lėmė, kad mes dar nesusituokę, tačiau tai įvyks artimiausiu metu. Visi žmonės susiranda savo antras puses ir gyvena. Ieškojau jos ir aš. Monikai – 20 metų, man – 36-eri. Amžiaus skirtumas tarp mūsų nėra toks stebuklingas, kad mes negalėtume sukurti šeimos. Gaila, žinoma, kad man nepavyko iš pirmo karto sukurti tokios darnios šeimos, kaip mano tėvų.“
Užsimojo sugrąžinti sąžinę į politiką
Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai, Žaliosios politikos instituto prezidentas Linas Balsys jau turi beveik 500 potencialių savo rinkėjų Vilniuje parašų iš būtino 1000.
Jis įsitikinęs, kad jo šūkis - „Sugrąžinkime sąžinę į politiką“ - turėtų per rinkimus padėti: „Jei Seime atsiras daugiau sąžiningų žmonių, tai ir politika taps sąžiningesnė. Nemanau, kad mūsų Seimą reikėtų pliekti iš peties, Kol kas pasaulyje nėra nieko kito sugalvota, kaip valdyti valstybę, nei demokratiškai išrinktas parlamentas.“
- Save laikote absoliučiai sąžiningu žmogumi?
- Nesu susitepęs, nesu nieko pavogęs, nebent kas nors manytų, jog esu nuodėmingas dėl to, kad dirbau prezidentūroje.
Nors iš tikrųjų, rinkdamas parašus, prisiklausau apie Lietuvos valdžią, pradedant pačiais aukščiausiais vadovais ir baigiant savivaldybėmis, tokių dalykų, kad darosi bloga.
Rinkdamas parašus, pamačiau, kad tarp valdžios ir žmonių – baisus atotrūkis. Manau, kad būtų labai sveika tokiems žinomiems politikams, kaip premjeras Andrius Kubilius ir kiti, susirinkti prieš rinkimus parašus patiems. Gal tuomet jiems atsivertų akys ir suvoktų, ką jie daro ir ko reikia tautai. Kai kurie žmonės už mane pasirašo tik todėl, kad palikau tarnybą D. Grybauskaitės komandoje.
- Jūs manote, kad ir prezidentė atitolusi nuo tautos?
- Šalies vadovo toks statusas, kad jis negali kasdien išeiti į gatvę pabendrauti su žmonėmis, o išvažiavimai iš Vilniaus be abejo - labiau parodomieji renginiai.
Vis tiek šalies vadovo pasirodymas kokiame nors kaime ar miestelyje – didelis įvykis.
- Ar D. Grybauskaitės, kaip prezidentės, veikla, ar kokie nors kiti jos asmenybės bei elgesio ypatumai jus privertė palikti puikiai apmokamą darbą S. Daukanto aikštės rūmuose?
- Iš tikrųjų į prezidentės komandą ėjau dirbti ne dėl karjeros ar aukščiausio A-20 kategorijos valdininko atlyginimo su visais įmanomais priedais.
Man tada buvo įdomu ir maniau, kad D. Grybauskaitei tapus prezidente mūsų šalyje kažkas keisis. Mes su ja rinkiminės kampanijos metu kalbėdavome, kad sena atominė elektrinė bus uždaryta, o nauja nereikalinga, kad iš elektrinės ilgai „maitinosi“ oligarchų klanai, kad pensininkams nebus mažinamos pensijos.
Tačiau netrukus pamatėme, kad viskas vyksta kitaip.
Be to, pasigedau ir aiškios politinės prezidentė vizijos, kokia Lietuva bus po 20 ar 30 metų, ko mes siekiame, kur link einame?
- Ką darysite, jei nepateksite į Seimą?
- Kadangi apsisprendžiau dalyvauti šalies politiniame gyvenime, tai, manau, kad jame veikos sugebėčiau rasti ir už Seimo sienų.
