Negali ginčytis girdėdamas priekaištus dėl valdiško šykštumo. Antai šįmet iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo paskirstyta 9 milijonai ir 400 tūkstančių litų.
Suma būtų nemaža, jeigu tektų vienai ar dviem šakom. Bet ji ištirpo 63 federacijų sąskaitose, tarp kurių krepšinio, kaltinto visų sporto pinigų prarijimu, nebuvo.
O tai reiškia, kad vidutiniškai kiekviena iš jų gavo po keliolika tūkstančių per mėnesį. Tai – viskam. Masiniam sportui ir meistrams ugdyti, bazių priežiūrai, plėtrai, įrangai, trenerių tobulinimui. Su tiek toli nenueisi.
Bet nereikia dėl to graudintis. Kiek turėjo, tiek paskirstė. Ir ačiū už tai. Graudintis ir siusti reikėtų dėl kitko. Dėl savo pačių šykštumo ar nesupratimo, kas yra sportas.
Prieš supykdami ant šios minties pabandykite prisiminti, kiek kartų per savo gyvenimą jūs pats ar jums žinomas bičiulis yra prisidėjęs prie paramos jam?
Turėtų būti nelengva, nes tokios kultūros Lietuvoje nėra. Ne tik sporte. Beveik niekur. Apie tokius reiškinius kaip krepšinis nekalbėkime, nes tai – visai kas kita.
Bet yra kita kultūra. Bambėjimo, kai reikia sumokėti kelis litus už vaiko teisę treniruotis. Tegu pabando kas priminti, kad savo namo kieme žaidimų ir sporto vietą jo gyventojai savo vaikams ir sau galėtų įsirengti patys. Tokį – į šipulius. Nes mūsų galva, viską, kas išlenda už būsto durų, turi padaryti kažkas kitas.
Ar dažnai pavyksta atitraukti akis nuo televizijos sporto kanalo ir nukeliauti į, pavyzdžiui, Lietuvos kurios nors sporto šakos čempionatą? Parduoti bilietai – svarbi parama. Ką čia bekalbėti, juk net už dyką neinam. Salės tuščios.
Turim tai, kokie esame. Tingim pajudinti užpakalį, šykštim lito kito, atsibundam tik per televizorių pamatę naują čempioną. O atsibudę bedame pirštu į valdžią.
Nė vienoje valstybėje, kur veikia rinka ir demokratija, vien tik valdžia sporto ar kultūros neišlaiko. Liūto dalį garantuoja privati parama, kuri suka į tą pusę, kur didesnis masiškumas ir auditorija.
Kitaip sakant, tuos pinigų srautus sudarančius sąlygas sportui būti, generuoja ir valdo mūsų pačių skonis ir tingumo laipsnis.
Valdžią vertėtų papurtyti už kitką. Už atimtas galimybes, kurio sugrąžinti tereikia požiūrio. Pavyzdžių apie sunykusias, privatizuotas, pagrobstytas sporto bazes per šias savaites vardyta nemažai. Bet vienas jų galėtų būti valstybinio požiūrio simboliu.
Tai – unikalios irklavimo bazės Trakuose. Buvusios. Vienos jau ir pėdsakai išnykę, kitą užkariavo basakojė Lietuvos policija.
Kol policininkai paežerėje mokosi anglų kalbos, sportuojančiam jaunimui stovyklas ar varžybas rengiantys treneriai glaudžiasi palapinėse. O būsimieji olimpiečiai – utėlėtose lūšnose ant supuvusių čiužinių.
Kiek federacijų Lietuvoje geba surengti pasaulio čempionatus? Irklavimas šiuo požiūriu yra išskirtinis.
Šią vasarą Trakuose varžėsi Pasaulio jaunimas. Tai – ne pirmosios ir ne paskutinės tokio lygio varžybos. Valstybės kaštai pastarajam čempionatui surengti skaičiuojami šimtais tūkstančių, o pelnas, palikti pinigai viršija dešimt milijonų.
Lietuva gavo maždaug tiek, kiek šįmet pasidalijo visos federacijos. Didelė, versle sunkiai pasiekiama sėkmė. Ji įmanoma, nes ši buvusi, iš policijos skolinama sporto bazė yra patraukli net ir išlepintiems turtingų šalių sportininkams.
Ji kurta natūraliuose vandenyse. Daugiau tokių Europoje nėra. Siūlydama tarptautines paslaugas ji galėtų generuoti nuolatinius nemažus pinigų srautus. Tačiau net ir tai nėra argumentas. Prieš ketverius metus išspaustas pažadas mokyti policiją kitur, tebuvo melas nuraminti triukšmui, kilusiam įtarus, jog sportas iš ten bus išvytas amžiams.
Bazės miršta, mokyklų aikštynus spaudžia statybos, Europoje populiarūs vieši, visiems atviri savivaldybių prižiūrimi sporto kompleksai miestų parkuose neatsiranda. Neries pakrantė Vilniuje – reta nuostabi išimtis, bet ir šią miesto žmonių pamėgtą teritoriją gali išstumti ar apriboti koks pasaulinio garso muziejus.
Pranašiškai nuskambėjo Plaukimo federacijos vadovo Gintauto Bartkaus mintis, kad rudenį į baseinus ateis žymiai daugiau mažųjų meilutyčių, bet galimybės priimti visus greičiausiai nebus. Kiek tos galimybės nebus, tiek bus nusikaltimų, ligų, smurto.
Ne paslaptis, jog boksas, kovų menai ir dar ne viena kita sporto šaka traukia agresijos ar energijos perteklių išgyvenančius vaikus. Pirmieji, už grašius dirbantys, išgyvenimui antruose darbuose prisiduriantys, jų treneriai iš tiesų teikia tylią labdarą Lietuvai. Moko agresiją paversti valia ir nuosekliu darbu, neretas pirmą kartą išgirsta, kas yra taisyklės ir garbinga kova. Pirmieji pasiekimai ugdo savivertę.
Medaliai pakelia dvasią, aukštasis sportas leidžia atrasti žmogaus formų, valios, proto sandūroje sukuriamą grožį.
Tačiau į sportą, patrauklų ir lengvai prieinamą visiems, daug labiau verta investuoti ne dėl to. Pasirinkimas paprastas – auginsime išklypusias budulių kartas arba jų neauginsime.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją
