Mūsų valstybei reikalingas stabilumas, pusiausvyra, politinis patikimumas iššūkių atveju, ir tai gali užtikrinti tik sisteminės partijos, o labiausiai (nors ir su didelėmis problemomis) - dvi iš jų, krikdemai ir socdemai. Visa kita – balastas.
Tai - ne agitacija, tai - realybė. Lietuva turi istorinį šansą atsisakyti visiems laikams cirko elementų politikoje ir išvengti neišvengiamai artėjančiais lemiamais momentais politinio pakrikimo.
Beje, kas yra pasiruošęs valstybės valdymui, jau matyti ir iš pirmųjų politinių debatų. Socdeminė pozicija kol kas atrodo stipriausia ir labiau argumentuota, visos kitos yra silpnos interpretacijos arba iš vis tik bendri žodžiai.
Netikėtą, savitą ir drąsią poziciją išsakė Liberalų sąjūdis, bet jų yra paprasčiausiai per mažai. Atvirai kalbant, liberalų šalininkams jau nusibodo kalbėti apie vienijimąsi – rinkėjai palauks dar ketverius metus. Dabar reikia kreipti dėmesį į tuos, kas sugeba nesiskaidyti.
Deja, dalijimosi infekcija yra palietusi ir TS-LKD. Būtent po šios partijos sparnu subrendo nemaža dalis organizacijų, apie kurias kalba savo rezoliucijoje politiniai kaliniai ir tremtiniai. Visi aiškiai matome, kaip net tos pačios partijos nariai kandidatuoja prieš savus. Tai liudija ne apie partijos vidinę demokratiją, o visišką netvarką ir abejingumą, kas yra jos gretose. Šis procesas labai pakenkė dešiniųjų prestižui visuomenėje.
Kita vertus, TS-LKD tebėra vienintelė solidi šį elektoratą atstovaujanti partija.
Labai gaila, kad dėl rinkiminės agitacijos trūkumų Lietuvos gyventojai turės mažai galimybių sužinoti kandidatų pažiūras. Galima iš anksto prognozuoti, kad nieko neišgirsime apie užsienio politiką, kaip vertinama D. Grybauskaitės vykdoma politika, apie santykius su Rusija, Lenkija, JAV, apie tendencijas pačioje Europos bendrijoje.
Ko gero, visos kalbos koncentruosis apie pensijas, socialines išmokas, minimalų atlyginimą, kurio žadamas dydis iškabinėtas vienos partijos ant sienų ir stulpų visame krašte, apie elektros kainas ir galbūt net atominę elektrinę. Gerai ir tiek, kad tik būtų aiškūs požiūriai. Ir bent minimalus skirtumas tarp partijų.
Rinkimų intrigą bandė sukelti net keli Lietuvos sąrašai. Prasidėję nuo mitingų, į kuriuos neįsileido kitaip galvojančių, organizatoriai tikėjosi romantizuoto sujudimo, bet vos tik iškilo klausimas, kas pirmas, kas vadas, tuoj pat išsilakstė kaip Grigo bitės. Vis tiek vargais negalais kažkokį sąrašą sukurpė, į kurį įtraukė ir vieno labiau nei odiozinio laikraščio redaktorių ir vienintelį autorių, jau kitą dieną pradėjusį kritikuoti, kaip A. Puškinas sakė – be melagingo gėdos jausmo( bez čuvstvo ložnovo stida), - to paties sąrašo dalyvius. Ką padarysi, kokie laikai, tokie ir papročiai.
Buvusios teisėjos N. Venckienės vadovaujamas „Drąsos kelias“ yra tipinis egoistinis priešrinkiminis laikinas politinis būrelis. Šio būrelio vadovė populiari tapo D. Grybauskaitės ir V. Landsbergio palaikymo dėka. Atsidėkodama N. Venckienė iškart išsikėlė savo kandidatūrą prieš vieną iš krikdemų lyderių, Seimo pirmininkę I. Degutienę apygardoje, kurioje N. Venckienė nei gimė nei gyvena, ir tikriausiai net nežino, kur ji yra, kadangi tikisi užsieniečių balsų.
Tikėjimas iš dalies pagrįstas, nes prezidentės vizito metu Čikagoje dalis mūsų tautiečių rėmė N. Venckienę labiau nei aktyviai. Pigu ir primityvu. Nebalsuosiu. Esu įsitikinęs, kad populistinio kelio lyderė savo dėkingumą yra pasiryžusi reikšti ir aukštesniu lygiu – kandidatuoti prezidento rinkimuose. Žinoma, turi teisę. Bet kuo čia dėtos kalbos apie moralę? Įdomu, ką apie N. Venckienės viražus mano V. Landsbergis?
Nors ir labai stengiuosi, vis tiek nesuprantu, ką toje labiau nei keistoje draugijoje veikia iki šiol falšą nuo tikro dalyko visada skyręs signataras A. Patackas ir profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras P. Gylys? Beje, kaip ir daugelis kitų. Savo pavardėmis nori pridengti elementarią politinę apgavystę? P. Gylys tikisi, kad jo nauji bendražygiai pradės domėtis ekonominėmis teorijomis?
Deja, naujų partijų kūrėjai dažniausiai skaito tik ekonominio vadovėlio įvadą. Judėjimai ir organizacijos dabar steigiami dėl politinio adrenalino. Neturėjimo, ką veikti, ar kur dėti pinigų. Kol pabosta.
Televizijos laidoje buvo rodoma, kaip vienas iš darbo partijos, kurią visuomenininkai kaip kritikos objektą prisiminė tik paskutinėmis minutėmis, steigėjų nuosavame elnyne viena ranka šėrė stirnas, o kita tame pačiame aptvare jau nušauto gyvūno ragu maišė košę dideliame puode, skirto rinktinių svečių priėmimui. O ką skurdžiame krašte daugiau prasimanyti?
Visi prisimename iš ilgesio „prasmingesnės veiklos“ gatvėje bėgiojantį dažais išsitepliojusį nuogą milijonierių. Dar kitas, apsiskelbęs arijumi, kuria žmonių partiją. Turtinga našlė apsipylusi ašaromis stebi pro langą vargstančius žmones. Kaip jiems padėti? Reikia steigti partiją.
Lietuvos ponų fantazija nors ir skurdi, bet kai kam įspūdį sugeba padaryti. Toks jų ir tikslas – apkvailinti kaimo žmones, sugraudinti namų šeimininkes, išplėšti balsus, o paskui daryti savus darbus. Žinau, kad skurdžiai gyvenantis A. Patackas veikia iš idealistinių paskatų, bet neabejoju, jog jo vardu daug kas naudojasi visiškai kitokiems tikslams. Subjektyviai aš jam linkiu laimėti pasirinktoje apygardoje.
