Artėjant rinkimams apie tikrąjį parlamentarų elgesį galima spręsti remiantis ilgesniais stebėjimais. Todėl prieš metus pradėjau tyrimą, kuriuo siekiau išsiaiškinti, kaip eilinis pilietis elektroniniu būdu gali (negali) pasiekti Seimo narį. Kaip Seimo nariai išnaudoja (ar neišnaudoja) virtualią erdvę, kad pelnytų kuo didesnį rinkėjų palankumą.
Demokratinė komunikacija su parlamentaru
Ar, tarkime, Irano arba Saudo Arabijos pilietis turėtų galimybę bandyti susisiekti su valdžios atstovais? Ar galėtų atlikti tyrimą, kurio esmė - virtualioje erdvėje užmegzti kontaktą su parlamento nariais, išdėstyti jiems savo problemas ir tikėtis grįžtamojo ryšio – atsakymo su konkrečiais pasiūlymais ir sprendimais?
Tai būtų per drąsu net ir didžiausiems optimistams, kurie negyvena demokratinėje politinėje sistemoje. Ar Lietuva - tikroji demokratinė valstybė, o gal čia demokratija baigiasi ties rinkimų rezultatais? Išrinkta valdžia gauna jai patikėtas ir suteiktas galias, o piliečiams nebelieka jokios galimybės dalyvauti, komunikuoti ir reikštis politikoje – valstybės valdyme? Neišsamiam atsakymui užtenka fakto, kad šio straipsnio rašymas jau parodo, kad Lietuva - demokratiška, šalyje galima imtis uždavinių susisiekti su valdžios atstovais.
Net ir kalbant apie demokratinę valstybę negalima viltis, kad liaudies balsas toks stiprus, jog jis galingesnis už asmeninius politikų interesus. Ar gali ką nors pakeisti eilinio piliečio laiškas? Ar gali kiekvienas iš mūsų prie politiko prieiti taip arti, kad šis įsiklausytų į jį besikreipiančio asmens problemas? Prieiti – ne tiesiogiai. Neoficialioje aplinkoje galima sutikti valdžios atstovus, tačiau etikos dėsniai ne visada leidžia juos trukdyti. Visai kitaip rašant laišką: perskaitys kada galės, o jei nenorės – neskaitys. Jokių etikos pažeidimų.
Parlamentarai dažnai mėgsta kartoti posakį, jog mes tokie patys, kaip jūs. Demokratinėje visuomenėje visi esame lygūs, tačiau ribos yra. Laiškas Seimo nariui - tai ne draugiškas pasisveikinimas ar asmeninių reikalų aptarimas su bičiuliais. Su valdžia mes ne draugaujame, o ja vadovaujamės, jos klausome, pritariame arba kritikuojame. Kritikuojame ne slapta, o naudojamės visuomenės informavimo priemonėmis, iš kurių labiausiai prieinama – internetas. Tai demokratija.
Bendraukime, mieli politikai
Prieš metus buvo pradėtas eksperimentas. Pastaroji sąvoka kelia neigiamas asociacijas, nes ji dažnai siejama su įvairiais bandymais, aukojant gyvybes, pavyzdžiui, eksperimentai su gyvūnais. Tačiau šio darbo tikslas nebuvo kažką aukoti.
Rinkėjai turi teisę domėtis ir žinoti, ką ir kaip daro jų išrinkti valdžios atstovai. Todėl šio tyrimo pagrindinis uždavinys buvo išsiaiškinti, kaip virtualioje erdvėje su rinkėjais komunikuoja Seimo nariai, ar apskritai vyksta komunikacija. Šiam uždaviniui įrodyti atliktas eksperimentas – tai ne piktas bandymas pasišaipyti ar pažaisti su politikais.
Tai tik mėginimas parodyti, kokiu būdu galima (arba negalima) pasiekti parlamentarą, kuris neturėtų būti izoliavęs save nuo visuomenės. Seimo narių pareiga palaikyti ryšį, bendrauti ir įsiklausyti į piliečių problemas. Todėl atliktas eksperimentas nepažeidžia etinių normų.
Vienintelis tikrovės neatitikimas – išgalvota laiško autorės asmenybė ir nuslėptas pagrindinis kreipimosi tikslas – viešas tyrimas. Tačiau nemažiau svarbu, kad problema yra realiai egzistuojanti ir iš tikrųjų opi. Ne kartą spaudoje rašyta apie prastą maisto kokybę ikimokyklinėse įstaigose. Vėliau tai atsiliepia vaikų sveikatai, ko pasekmės – valstybės lėšos gydymui. Faktas, kad dėl laiške išdėstytos problemos Seimo narių iniciatyva buvo kreiptasi į aukštesnes instancijas (ministerijas), parodo šios problemos rimtumą ir aktualumą.
Šiuo tyrimu buvo siekiama dviejų dalykų: išsiaiškinti Seimo narių komunikavimo ypatybes virtualioje erdvėje ir bandymas inspiruoti problemos sprendimą.
Ataskaitos ir manipuliacijos
Politikui neužtenka sureaguoti į vieno rinkėjo laišką. Siekiant valdžios reikia padaryti, kad kuo daugiau žmonių domėtųsi jo vykdoma politika. Viešųjų ryšių atstovai turi tikslą sukurti patrauklų politiko įvaizdį, kuris padėtų užimti tvirtas pozicijas valdžioje, t.y., gautų visuomenės paramą. Politikai ir jų patarėjai žino, kaip pateikti informaciją, kad piliečiai į ją sureaguotų. Lyderiai žino, kaip manipuliuoti, kad sudomintų plačiąją auditoriją.
Asmeninių savybių vardijimas, pabrėžiant individo paprastumą, prie jo prieinamumą; skambių frazių kartojimas – politiko susikurto portreto dalis. Ta, kurią mato viešoje erdvėje dalyvaujantys individai.
Lietuvos valdžios atstovai naudojasi virtualia erdve, tačiau tą daro ne visi. Politikams patogu kelti informaciją į savo asmeninius „blogus”, kuriuos piliečiai gali perskaityti. Asmeniniai puslapiai padeda pritraukti partijų rėmėjus visiškai nauju seniems dalykams būdu. Ir nors politikos apžvalgininkai teigia, kad kiekvienas protingas politikas turėtų dalyvauti elektroninėse diskusijose, vesti savo „blog‘us“ ar su rinkėjais bendrauti per socialinius tinklalapius, tačiau Lietuvos aukščiausioje valdžioje esantys individai tą daro vangiai.
Iš 141 Seimo nario asmeninius dienoraščius rašo 13. Ir tik keli iš jų tą daro aktyviai. Tai įrodymas, jog komunikacija virtualioje erdvėje yra apsimestinė, kad šiai bendravimo formai – per tinklaraščius - parlamentarai neskiria didelės reikšmės. Nors turėtų, tai galėtų būti kaip ataskaita prieš rinkėjus, nes dabar daugumos Seimo narių visuomenė apskritai nepastebi ir nežino, ką jie veikė per ketverius kadencijos metus. Asmeniniai dienoraščiai – erdvė savo nuomonės išdėstymui, galimybė pasipriešinti oponentams, juos kritikuoti.
Įgūdis naudotis socialine erdve
Šiuolaikiškais politikais save laikantys valdžios atstovai nelieka abejingi sparčiai populiarėjančiai socialinių interneto puslapių idėjai. Jais naudodamiesi valdžios atstovai komunikuoja su elektoratu ir leidžia savo portretą pažinti iš neoficialios pusės, kuri turi būti kiek įmanoma žmogiškesnė.
Socialiniai tinklapiai padeda pasiekti jaunus žmones, kurie į rinkimus retai eina, todėl laimi (arba ateityje laimės) tos partijos, kurios sugeba sudominti jaunimą. Politikui ne visada reikia milijonus kainuojančios reklamos, agitacinės programos, užtenka skirti dalį savo laiko ir dėmesio elektroninėje erdvėje esančiai auditorijai.
Kiekvienas iš jų turi kokybiškas ir tikslingas sąlygas savo idėjoms skleisti ir pritraukti didesnį rėmėjų ratą. Užsienio pavyzdžiai idealiai atspindi socialinių tinklų reikšmę ir galią. 2008 metų JAV Prezidento rinkimai – pasaulinis pavyzdys, kuris yra gerai išanalizuota pamoka būsimiems rinkimų kandidatams ir ja turėtų vadovautis būsimų Seimo rinkimų kandidatai.
Per rinkimus į Seimą politikai išnaudos virtualią erdvę ir socialiniuose tinklapiuose aktyviau dalyvaus tie, kurie ligi šiol skeptiškai žiūrėjo į sparčiai populiarėjančias informacines technologijas. Jei politikas, aktyviai ir negailėdamas savo laiko, pats administruos profilio anketą bei virtualioje erdvėje diskutuos, komunikuos su rinkėjais, tai jam padės gauti didesnį balsų skaičių. Tą rodo JAV patirtis.
Nedalyvavimas virtualioje erdvėje duos negatyvius rezultatus. Todėl politikos profesionalams reikėtų suprasti, kad nepaisant įprastų tiesioginių ir ligi šiol veiksmingų susitikimų, be aktyvios komunikacijos elektroninėje žiniasklaidoje, rinkimų dieną galima skaudžiai nusivilti, nes kiti gali būti išmintingesni: mokės ir pasinaudos interneto galia ir galbūt balsuoti prisikvies niekam nepriklausiusius, laisvus rinkėjus.
Kituose šios serijos rašiniuose skaitykite, kaip konkretūs politikai elgiasi bendraudami su rinkėjais
