Jeigu energingieji knygų šventės rengėjai būtų anksčiau žinoję, kad lietuviams patinka taisyklės – ne tik kelių eismo, bet ir sidro namų, gero elgesio, net meilės, – jie savo ganėtinai amebiškam renginiui greičiausiai būtų įvedę daugiau taisyklių.
Jokia paslaptis, kad Vilniaus knygų festivalį įkvėpė Vilniaus knygų mugės sėkmė. To, kas tris dienas vyko dizaino ir inovacijų centre „Titanikas”, niekaip nepavadinsi nei alternatyviu, nei su muge konkuruojančiu renginiu.
Kodėl? Paradoksalu, bet pirmiausia todėl, kad praėjusio savaitgalio knygų šventė pabandė perimti blogiausias populiariosios mugės ypatybes, o pati nesukūrė nei naujos formos, nei turinio.
Čia irgi buvo prekiaujama visomis tomis knygomis, kurias leidėjai norėjo parduoti, o kultūrinė programa sudaryta pagal panašų principą – „verčiau daugiau nei geriau”.
Aišku, atviros komercijos Vilniaus knygų festivalyje nebuvo. Jau vien todėl, kad pagrindinis lankytojų srautas – moksleivija ir studentija – kol kas nepasižymi išskirtine perkamąja galia.
Būtent tai rengėjams turėjo atrišti rankas ir leisti kurti visai naujas žaidimo taisykles. Tarkime, kas trukdė šį festivalį paversti kuo nors panašiu į gerų knygų šventę. Juolab kad prieš renginį buvo kalbama būtent apie tai.
Tereikėjo dalyvaujančioms leidykloms liepti pardavinėti arba bent jau išskirti penkias geriausias savo knygas, kurias jos būtų atsirinkusios pačios arba joms būtų padėję žinovai.
Tai, žinoma, prieštarautų tolerancijos ir demokratijos principams, bet, sutikite, mažame festivalyje tiek knygų, tiek renginių ir neturi būti daug. Gal su dėmesiu geroms knygoms susieta taisyklė būtų išgelbėjusi ir kultūrinių renginių programą, pasimetusią tarp nevykėlių, padugnių garbinimo, komunistuojančios jaunuomenės idėjų ir išties geros literatūros pristatymo.
Juolab kad kelios prošvaistės buvo. Jei dauguma festivalio renginių intrigos, prasmingumo ir intelektualumo atžvilgiu būtų prilygę, tarkime, Vladimiro Nabokovo romano „Žvelk į arlekinus” pristatymui, būčiau bent trumpam patikėjęs, jog Lietuvoje gali atsirasti knygų eismo taisyklių, padedančių skaitytojui vairuoti literatūros pasaulio keliais.
Tačiau šias naivias viltis atidėkime ateičiai. O kol kas džiaukimės, kad Vilniaus knygų festivalyje buvo smagu ir linksma. Lyg gerų draugų ar artimų sielų vakarėlyje. Tik bėda, kad po pašėlusių vakarėlių paprastai ne ką teprisimeni. O jei ir prisimeni, tai nori pamiršti.
